• tikkurila
  • ruukki
  • ruukki
  • tikkurila

2015 balandžio 30 d.

Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse sostinės senamiesčio išsaugojimas ir atkūrimas rūpėjo ir kultūros paveldo specialistams, ir patriotiškai nusiteikusiai visuomenei. Istorinę Vilniaus dalį atradusiems investuotojams svarbesni nei autentiškumo puoselėjimas dažnai buvo ir yra kvadratiniai metrai. Motyvuojant būtinybe atkurti išgriautas istorines posesijas UNESCO saugomame senamiestyje dygo nauji statiniai, kurių dalies architektūra šiai miesto daliai nėra būdinga. Tuščių ir išgriautų sklypų irgi vis dar netrūksta. O sprendimai dėl jų ateities nėra akivaizdūs.

Griežtas statybų reglamentavimas – neišvengiamas

Senamiesčio regeneravimo projekto korektūros vadovo architekto Augio Gučo vertinimu, sostinės senamiestyje – ne vienas sėkmingai atkurtas istorinis pastatas ar erdvė, taip pat naujai suprojektuota ar užpildyta buvusi laisva zona. Tarp jų – du namai Didžiojoje gatvėje greta Chodkevičių rūmų (nr. 8 ir 10), naujas gyvenamasis namas L. Stuokos-Gucevičiaus gatvėje ir pirmasis atkurtas istorinis Vilniaus kvartalas Dysnos–Ašmenos–Mėsinių gatvių trikampyje.

Konkursą atkurti istoriniam Vilniaus getui priklausiusį dviejų posesijų kvartalą Dysnos–Ašmenos–Mėsinių gatvių trikampyje laimėjusi įmonė tada įsipareigojo pastatyti autentiškų tūrių ir architektūrinės raiškos dviejų aukštų gyvenamuosius pastatus, o dalį patalpų perduoti žydų bendruomenei.

Prieš dešimtmetį savivaldybę atakavę investuotojai Vokiečių gatvėje irgi siūlė statyti kelių aukštų gyvenamosios paskirties namus, o pirmuosiuose jų aukštuose įkurdinti kavines ar parduotuves. Žadėta, kad namų tūriai, kontūrai ir gatvės fasadai bus autentiški. Kai idėja atstatyti senuosius Vokiečių gatvės pastatus pasiekė gyventojus, šie aktyviai gynė galimybę džiaugtis vaizdu į gyvybingą pėsčiųjų alėją.

Augis Gucas_5

Apie vienokį ar kitokį istorinio Vokiečių gatvės užstatymo atkūrimą kalbėta dar sovietmečiu. Tuomet, anot A. Gučo, toks noras neatrodė ypač sunkiai įgyvendinamas – pakako ikonografinės medžiagos, buvo išlikę autentiški rūsiai, sovietmečiu statyti namai, atkūrus gatvės užstatymą, būtų paslėpti kiemuose. Svarbiausia, pritarus valdžiai, buvo galima statyti nepaisant greta gyvenančių žmonių nuomonės.

1998–1992 metais, rengiant Senamiesčio regeneravimo projekto korektūrą, padėtis dar nebuvo pasikeitusi. Tačiau 1998-aisiais Vokiečių gatvėje įrengus patogią pėsčiųjų alėją ir automobilių statymo juostą, šioje vietoje ėmė rinktis žmonės. Pirmuose namų aukštuose įkurtose parduotuvėse suaktyvėjo prekyba, ėmė kurtis nauji restoranai, alinės, kavinės, tad prasmės ir net galimybės atkurti istorinės gatvės rytinės dalies buvusį užstatymą, A. Gučo vertinimu, nebeliko.

„Praėjus beveik šešiasdešimčiai metų nuo brutalaus sovietinio stalinistinio urbanistinio sumanymo įgyvendinimo, naujai įprasmintas jis pats savaime tapo įdomus ir savaip vertingas“, – konstatavo pašnekovas.

Architektas pabrėžė, kad pats būtų linkęs grįžti nebent prie greta Šiuolaikinio meno centro (ŠMC, anksčiau – Dailės parodų rūmai) istorinio kvartalo likusios dalies užstatymo atkūrimo. Tai atgaivintų prarastas Mėsinių, Dysnos, Rūdninkų gatvių dalies erdves.

Komentarai

statyba ir architektura
archicad