Apibendrindama atliktus tvarkybos darbus architektė R. Marcinkevičienė pabrėžė, kad išgražėjusiame senamiestyje nėra senovę imituojančių šviestuvų – pasirinkti šiuolaikiniai sprendimai. Likę tik tam tikri istoriniai elementai: tašyti akmenys, autentiško mūro fragmentai.„Pasižadėjome, kad neimituosime senovės, – paaiškino architektė. – Nepirkome pigių šviestuvų, mažosios architektūros elementai – šiukšlinės, gėlinės, suoliukai – modernios architektūros.“
Senamiesčio apsaugai – trys dokumentai
Architektė Viltė Janušauskaitė straipsnyje „Nuo rekonstrukcijos iki regeneracijos: Vilniaus senamiesčio apsaugos planai XX a. 6–9 deš.“ aptarė tris pagrindinius sovietmečiu parengtus Vilniaus senamiesčio planavimo dokumentus, tapusius dabartinės senamiesčio ir jo apsaugos sampratos pagrindu. Pirmąja kregžde buvęs 1956–1959 metų Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas tapo atsaku drastiškus griovimus istorinėje miesto dalyje numačiusiam 1953 metų Vilniaus generaliniam planui. Tuomečiame generaliniame plane buvo numatytos senamiestį kertančios plačios magistralės, šiame plane palaiminti Vokiečių gatvės rekonstrukcijos ir kai kurių senamiesčio dalių griovimo darbai.
1970–1974 metais parengtas antrasis Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektas, kuriame tęsti jau atlikti tyrimai ir tobulinti pirmojo rekonstrukcijos projekto sprendiniai. 1970 metais pradėtame rengti Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekte senamiesčio teritorija apėmė 254,8 hektaro (1956-ųjų rekonstrukcijos projekte – 162,89 hektaro).
Naujajame projekte istorinė sostinės dalis suskirstyta į 74 kvartalus, papildomai nustatytos senamiesčio įtakos zonos, apimančios vertingą istorinį užstatymą už jo ribų. Regeneravimo projekte buvo papildyti istoriniai tyrimai (namų anketos, specifiniai aspektai, šaltiniai), atliktos transporto ir technoekonominės analizės, taip pat architektūriniai–meniniai, sociologiniai, triukšmo tyrimai. Vis dėlto, teigė straipsnio autorė, šis projektas iš esmės nenutolo nuo pirmajame projekte suformuluotų principų, dalis jų buvo tiesiog atkartoti ar nežymiai patikslinti.
Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto korektūra, parengta 1988–1992 metais, architekto prof. Jono Rimanto Glemžos teigimu, turėjo įtakos įtraukiant Vilniaus senamiestį į Pasaulio kultūros ir gamtos paminklų sąrašą. Projektas vertinamas už tai, kad visapusiškiau ir kompleksiškiau nei pirmtakas siūlė spręsti aktualias senamiesčio problemas, teigiama V. Janušauskaitės straipsnyje.
Regeneravimo projekto korektūroje daug dėmesio skirta išgriautoms miesto struktūroms atkurti. Jo būtinybė susijusi su urbanistinės Rusijos carizmo politikos, naikinusios valstybingumo simbolius, kritika, juo priešintasi sovietinės valdžios, pernelyg radikaliai rekonstravusios kvartalus, veiklai. Mat sovietmečiu, panaikinus privačią nuosavybę, buvo pradėjęs irti pats urbanistinis pamatas – posesinė miesto sklypų struktūra. Architektų planuotojų idėjos ir konkretūs sprendiniai geriausiai atspindėti vadinamajame užstatymo eskizo brėžinyje, kuris paradoksaliai taip ir nebuvo patvirtintas.
Regeneravimo projekto korektūroje statybų reglamentavimas nustatytas atsižvelgiant į užstatymo vertingumą, kuris skirstytas į esantį gynybinės sienos ribose ir už jos. Senamiesčio teritorija praplėsta už Pylimo gatvės – istorinei sostinės daliai priskirtos Vingrių ir Šv.
