), vėliau – tvarkomieji paveldosaugos darbai, kuriuos atlieka atestuoti Kultūros paveldo departamento specialistai pagal ypatingas technologijas.Atkuriant istorinius pastatus būtina saugoti išlikusias autentiškas dalis: pamatus, rūsius, kitas pastatų dalis, o tai ypač pabrangina statybas. Architektė mano, kad buvusiam Vilniaus priemiesčiui – Tymo kvartalui – atgaivinti irgi pritrūko pinigų tyrimams, o be jų pastatų atkūrimas neįmanomas (brėžinyje Nr. 4).
Kalbant apie Vilniaus senamiesčio urbanistinio audinio atkūrimą, svarbu, pabrėžė architektė, kokio tikslo ir rezultato siekiama.
„Jei norime atkurti buvusį urbanistinį užstatymą, ikonografinės medžiagos pakanka. O detalus atkūrimas įmanomas ne visuomet. Pavyzdžiui, klasikiniam Radvilų rūmų atkūrimui nėra labai daug medžiagos (trūksta ikonografijos, neišlikę autentiškų mūrų, nėra detalių interjerų aprašų ir pan.), tačiau atgaivinus vien urbanistinę užstatymo struktūrą įmanoma realizuoti muziejininkų numatytą šioje vietoje meno vertybių eksponavimo funkciją. Galima svarstyti, kiek vertingas yra dabartinis Vokiečių gatvės užstatymas. Ar jis toks, kokį norime matyti? Yra žmonių, kurie prie tokio užstatymo priprato, be to, archeologinių tyrimų, pastatų griovimo ar išpirkimo sąnaudos būtų labai didelės. Finansiškai tai – labai sudėtingas projektas, nors medžiagos apie senąjį „Europos“ viešbutį arba kitus pastatus pakanka“, – apibendrino pašnekovė.
Beje, naujausia pasiūlyta idėja planuojamai rekonstruoti Vokiečių gatvei – įrengti Lietuvos žvaigždžių kelią. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Artūras Blotnys pasakojo, kad savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtame gatvės rekonstrukcijos plane numatyta, jog dešinioji Vokiečių gatvės pusė, kurioje išlikęs brukas, bus išplatinta ir atiduota pėstiesiems, o kairioji, kur išsirikiavę stalininės architektūros pastatai – automobiliams. Be to, želdiniais ketinama įrėminti istorinio žydų kvartalo ribas. Vokiečių gatvės viduryje turėtų atsirasti lietuviškas Holivudo Šlovės alėjos analogas.
Tarptautinėje praktikoje atkūrimas – retas sprendimas
Įmonės „Lietuvos paminklai“ vyresnioji architektė Viltė Janušauskaitė, kalbėdama apie pasaulines tendencijas, pabrėžė, kad 1987 metais priimtoje Istorinių miestų apsaugos chartijoje (Vašingtono chartija) kalbama tik apie naują statybą, kuri turi atitikti istorinį mastelį, o ne apie istorinių pastatų kopijų atkūrimą.
„Dauguma Europos visuomenių patyrė traumų ir netekčių, tačiau galimybė atstatyti sunaikintus paveldo objektus svarstyta tik išimtiniais atvejais. O Lietuvoje romantika perkelta į planavimą, į regeneravimo projekto korektūrą, buvo numatyta daug ką atstatyti, o tai visiškai prieštaravo tarptautinei praktikai ir tendencijoms“, – teigė V. Janušauskaitė.
Tarptautinėje arenoje priimta, kad jei išskirtiniu atveju būtinas atkūrimas, privaloma išsami ir pagrįsta dokumentacija. V. Janušauskaitė pateikė Varšuvos senamiesčio atvejį. Apgriauti ar visiškai sugriauti karo metais buvo 95 proc. Varšuvos senamiesčio pastatų. Lenkai siekė atkurti ne atskirus paminklus, bet visą senamiestį ir naujamiestį, tam tikslui turėjo surinkę pakankamai ikonografinės medžiagos. Jų pastangos tarptautiniu mastu buvo pripažintos 1980-aisiais, kai Varšuvos centrą UNESCO įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą kaip atstatytą, o ne autentišką istorinį miestą.
