Dėl to, ar verta atkurti kvartalą, kaip buvo suplanuota Senamiesčio regeneravimo projekte, kur šiuo metu įrengtas vadinamasis Rūdninkų skveras, A.Gučas irgi abejoja. Žinoma, šiais laikais tokiems planams jau pasipriešintų visuomenė.
Architektas įsitikinęs, kad statybos istorinėje sostinės dalyje turi būti griežtai reglamentuojamos. „Jei būtų galima statyti kaip nori, statyti tiek, kiek yra vietos, arba visų išgriautų pastatų vietoje, Vilniaus senamiestis taptų moderniu miestu, kuriame yra istorinių pastatų ir keletas autentiškų kvartalų, – kalbėjo architektas. – Miestas ir be to labai pakito, jau vien todėl, kad daugelis kiemų užverti – į juos nebegalima laisvai patekti, praeiti, pamatyti, ką ir kalbėti apie uždaras užsienio ambasadų teritorijas (pavyzdžiui, buvęs Jozefo Franko namas Didžiojoje g. 1).“
Atgimsta pavieniai pastatai
A. Gučas tebepritartų vadinamojo 37 kvartalo, ribojamo Pilies, Švarco, Gaono ir Šv. Jono gatvių, pokariu išgriautosios dalies užstatymo atkūrimui – tuomet atgytų buvusi trikampės aikštės priešais Šv. Paraskevijos cerkvę erdvė, buvę Žydų geto vartai ties Šv. Jono ir Gaono gatvių sankryža, būtų užpildytas šių gatvių užstatymas, vėl atsirastų siauros Švarco gatvelės erdvė bei greta jos buvęs Sapiegų rūmų (dabar – Lenkijos ambasada) sodas.
„Aplink šį kvartalą, minėtų gatvelių pastatuose, beveik nebelikę gyventojų, todėl tokiu projektu nebūtų skaudžiai pažeisti kieno nors interesai, – įsitikinęs pašnekovas. – Įmanoma ir tikslinga būtų atkurti bent dalį buvusio istorinio M. Antokolskio bei Žydų gatvių užstatymo, taip pat reikėtų ryžtis imtis ir Vilniaus Didžiosios sinagogos. Juolab ji nėra visiškai sunykusi – sinagogos grindų lygis yra keliais metrais žemiau nei aplinka. Be to, prieškariu ji buvo kruopščiai apmatuota, išlikę tų apmatavimų brėžiniai. Greta, Žydų gatvėje, taip pat galėtų būti atkurtas Gaono namas, Mato Strašūno biblioteka.“
Prieš dvidešimtmetį, ieškant būdų išplėsti Salomėjos Nėries gimnazijos patalpas, svarstyta mintis atkurti ir istorinių pastatų virtinę Vilniaus gatvėje priešais ją. Dabar tokia idėja atrodo kitaip – septintojo dešimtmečio gimnazijos architektūra pati įaugo į senamiestį.
Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto bendraautorė, projektavimo įmonės „Senojo miesto architektai“ architektė Irena Kliobavičiūtė pritarė, kad daugiausia buvo diskutuojama dėl Vokiečių gatvės atkūrimo (brėžinyje Nr. 1). Regeneravimo projekte buvo nuspręsta atkurti prarastą, didžiąja dalimi žydams priklausiusią urbanistinės miesto struktūros dalį, tačiau per pastaruosius 20 metų ši gatvė jau susiformavo kaip viešoji erdvė, todėl pagrįstai keliamas klausimas, ar verta ją aukoti dėl istorinių pastatų atkūrimo, ar geriau palikti kaip modernią gausiai lankomą ir miestiečių pamėgtą promenadą.
Tiesa, sėkmingai atkūrus kvartalo užstatymą tarp Mėsinių, Dysnos ir Ašmenos gatvių (brėžinyje Nr. 2), šalia esantis Rūdninkų skveras (koncepcijoje jame irgi numatyta atkurti buvusį užstatymą) atgavo vieną iš jo perimetrą formuojančių fragmentų (brėžinyje Nr. 3).
Kodėl senamiestyje atkuriami tik pavieniai pastatai? Pagrindinė priežastis, architektės teigimu – brangūs dar iki planavimo darbų atliekami natūros tyrimai (archeologiniai, mūro, konstrukcijų ir kt.
