Prof. dr. Marija Drėmaitė (Vilniaus universitetas)
1929 m. Frankfurte prie Maino surengtame CIAM (Congrès internationaux d’architecture moderne) kongrese, pavadintame „Būstas minimaliam gyvenimui“ (Die Wohnung für das Existenzminimum), Europos architektai modernistai apibendrino to meto aktualiją – minimalių ir standartizuotų butų statybą darbininkams. Tokio buto koncepciją 1929 m. tekste „Miesto pramonės darbininkų minimalaus būsto sociologinės prielaidos“ suformulavo architektas Walteris Gropius: „Keliame klausimą apie erdvės, oro, šviesos ir šilumos minimumą, būtiną žmogui, kuriam dėl jo biologinių poreikių pakanka gerų vėdinimo ir apšvietimo sąlygų bei nedidelio gyvenamojo ploto, ypač jei jis yra techniškai teisingai suprojektuotas. Minimalus būstas – tai elementarus žmogui reikalingas erdvės, oro, šviesos ir šilumos minimumas, leidžiantis jam visapusiškai atlikti savo gyvenimo funkcijas nepatiriant jokių suvaržymų dėl būsto.“ Tikėta, kad mažų butų standartizavimas ir masinė statyba sumažins jų kainą ir taip leis žemiausias pajamas turintiems visuomenės sluoksniams pasiekti aukštesnius gyvenimo, higienos ir buities standartus.
Minimalus būstas – socialinis ir biologinis uždavinys
Įdomu, kad minimalus būstas buvo sprendžiamas kaip socialinė ir biologinė XX a. architektūros problema, susiformavusi per keletą sparčios industrializacijos dešimtmečių Europos miestuose nuo XIX a. antrosios pusės iki Pirmojo pasaulinio karo. Miestų perkrovimas, sanitarinių patogumų trūkumas ir būsto stygius apskritai skatino miestų vadovus ir planuotojus ieškoti būdų, kaip būtų galima greitai, pigiai ir gausiai statyti nebrangius, bet patogius butus darbininkams ir kitiems mažesnes pajamas gaunantiems miesto gyventojams. Higienistai pastebėjo, kad, esant geroms vėdinimo ir saulės šviesos sąlygoms, žmogaus gyvenamojo ploto poreikiai biologiniu požiūriu yra labai maži. Tai skatino standartizavimo, industrializavimo, funkcinio zonavimo sprendimus.
Römerstadto rajono Frankfurte planas ir minimalių butų planai (archit. Ernst May, Herbert Boehm, Wolfgang Bangert, 1928–1929), iliustracija iš žurnalo Das neue Frankfurt, 1928, nr. 2, p. 133.
CIAM kongreso dalyviai ne šiaip sau rinkosi Frankfurte prie Maino. Būtent šiame mieste meras Ludwigas Landmannas drauge su architektu Ernstu May ir jo komanda 1925 m. pradėjo modernizacijos programą – ištisų naujų gyvenamųjų rajonų statybą darbininkams. Tokie modernistiniai mažų butų rajonai kaip Die Heimatsiedlung (Ernst May, Herbert Boehm, Fritz Berke, 1927–1934), kuriame buvo pastatyta per 1000 butų su visa socialine infrastruktūra (vaikų darželiu, žaidimo aikštelėmis, skalbyklomis, teatru), ar Siedlung Römerstadt (Ernst May, Herbert Boehm, Wolfgang Bangert, 1928–1929) su 1220 butų ir 663 vienbučiais namais tapo pavyzdžiais daugeliui sparčiai augančių Europos miestų.
Juo labiau kad Frankfurte buvo sukurta ir ikoninė minimalaus būsto naujovė – Frankfurto virtuvė (Frankfurter Küche). Ją suprojektavo May kvietimu į Frankfurtą 1926 m. atvykusi Margarete Schütte-Lihotzky. Ši 1,9 x 3,44 m dydžio virtuvė, pasižymėjusi moksliniais tyrimais pagrįstu planavimu, veiksmų sekos išdėstymu ir ergonomiškais įmontuotais baldais dėl savo efektyvumo ir patogumo buvo prilyginama pramoninei laboratorijai.
Margarete Schütte-Lihotzky, Frankfurto virtuvė. Nuotrauka iš žurnalo Das neue Frankfurt, 1926–1927, nr. 5.
Privačios ir viešos erdvių pusiausvyra
Minimalaus būsto klausimas tapo svarbia kairiosios ideologijos dalimi tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Šiuo požiūriu svarstyta, kiek iš tiesų asmeniui reikia individualios privačios erdvės, o kiek veiklų būtų galima atlikti kolektyviai, bendrose patalpose. Pavyzdžiui, čekas Karelas Teige savo knygoje „Minimalus būstas“ (Nejmenší byt, 1931) siūlė palikti tik minimalią erdvę miegui ir gamtiniams reikalams atlikti, o visa kita perkėlė į bendrąsias erdves – pirtis, valgyklas, vaikų darželius, poilsio kambarius, sporto patalpas ir panašiai. Bene radikaliausių ieškojimų ir pasiūlymų jis pasiekė porevoliucinėje Rusijoje, siekdamas suformuoti naują socialistinį miestą ir naują socialistinio piliečio būstą. 1919 m. RSFSR Narkomzdrav (Sveikatos reikalų liaudies komisariatas) apskaičiavo minimalų oro kubatūros dydį, reikalingą normaliai žmogaus savijautai po nakties miego, – 30 m3 (esant mažesniam oro kiekiui, žmogus, per naktį suvartojęs visą deguonį ir patyręs jo trūkumą, ryte atsibunda skaudančia galva). Remiantis šia kubatūra, buvo nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto dydis. Jis sudarė 8,25 m2 suaugusiam žmogui ir pusę minėto ploto vaikui. Naujieji sovietų mokslininkai atliko daugybę tyrimų, siekdami apskaičiuoti ekonominį naudingumą ir santykį tarp pastato kubinio tūrio ir butų naudingojo ploto kiekvienam šešiems skirtingiems butų tipams.
Masinė minimalaus būsto statyba
Vis dėlto praktiškai ir masiškai minimalaus būsto idėjos Europoje ir Sovietų Sąjungoje pradėtos įgyvendinti tik po Antrojo pasaulinio karo – kai teko kuo skubiau atstatyti sugriautus miestus, o vėliau plėsti gyvenamuosius rajonus sparčiai augančiuose miestuose, tad tiek socialistiniame bloke, tiek Vakaruose praktinis gyvenamųjų namų statybos aspektas (pigiau, daugiau, greičiau) tapo labai svarbus. Prancūzijos vyriausybė pagal 1955–1962 m. programą Operation Million pastatydino kelis tūkstančius mažų butų daugiabučių Paryžiaus ir Marselio priemiesčiuose. Suomijoje pradėta daugiabučių statyba iš surenkamųjų elementų. Pokario Švedijos socialdemokratų vyriausybė 1947 m. paskelbė naują Milijono butų programą, žadėjusią visiems gyventojams suteikti modernius būstus. Panašios iniciatyvos ėmėsi Danija ir daugelis kitų Europos valstybių, o būsto statyba tapo savivaldybių uždaviniu.
Le Corbusier, Unité d’habitation,1947–1952, Marselis. M. Drėmaitės nuotraukos, 2021.
Du atstatymo pokaryje simboliai
Šio atstatymo simboliais tapo žymusis Le Corbusier daugiabutis (Unité d’habitation) Marselyje, 1947–1952 m. pastatytas minimalių butų kompleksas, suprojektuotas pagal architekto sukurtą Modulor (1948) dydžių ir proporcijų sistemą. Jis teigė, kad žmogaus kūnas (183 cm) paklūsta matematiniam tikslumui: 27 cm – žmogaus sėdėjimo minimalus aukštis, 43 cm – kėdės aukštis, 70 cm – stalo aukštis, o tiksliai viską suprojektavus žmogui pakanka mažų patalpų.
Kitas pokario atstatymo simbolis – Havro miestas Prancūzijoje, 1945–1964 m. atstatytas pagal Augusto Perret planą taikant surenkamąsias gelžbetonio plokštes. Būtent šią sistemą iš Prancūzijos įsigijo tuometis sovietų lyderis Nikita Chruščiovas, 1954 m. pradėjęs sovietinę statybos ir architektūros reformą, visų pirma orientuotą į minimalaus būsto masinę statybą. Tam jam reikėjo pritaikyti vakarų technologijas, o efektyviausia laikyta Raymondo Camus sukurta stambių plokščių surenkamoji namų sistema.
Minimalaus būsto normatyvai Sovietų Sąjungoje
1957 m. SSKP CK ir SSRS MT išleido nutarimą „Dėl kiekvienos šeimos aprūpinimo atskiru butu“, o tai reiškė, kad reikėjo gaminti daug, sparčiai ir pigiai. Butai projektuoti laikantis normatyvo – 9 m2 žmogui, butų aukštį sumažinus iki 2,5 m, o virtuvių plotą iki 4,5 m2. Normos nurodė, jog vieno, dviejų, trijų ir keturių kambarių minimalūs gyvenamieji plotai atitinkamai yra 16, 22, 30, 40 m2. Šios normos iki 1990 m. keistos tik keturis kartus, todėl Sovietų Sąjungoje masinė mažų butų statyba tęsėsi iki pat sistemos žlugimo.
Serijos I-464-LI penkių aukštų namo (archit. Bronius Krūminis, 1967) sekcijos planas – vieno, dviejų ir trijų kambarių butų planai. Planšeto kopija iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo.
Minimalaus būsto samprata XXI amžiuje
Atrodė, kad, žlugus sovietinei sistemai, minimalus būstas žlugo drauge su ja ir daugiau niekada nebeatgims. Tačiau XXI amžiuje jis atgimė su įkarščiu, o šį atgimimą paskatino socialinės ir ekonominės transformacijos, kurios nebetęsia XX a. Vakarų civilizacijai ir gerovės valstybėms būdingo viešojo sektoriaus aprūpinimo būstu. XX a. socialinės ir ekonominės būsto struktūros buvo pagrįstos iš anksto nustatyta namų ūkio forma (šeima), o pastaraisiais dešimtmečiais akivaizdžiai mažėjančios viešojo sektoriaus galimybės ir kapitalistinės akumuliacijos transformacijos smarkiai paveikė būsto sferą ir jos architektūrą. Viduriniosios klasės krizė sutampa su freelancerių (laisvai samdomų, ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų ir kt.), apibrėžiamų kaip naujas bendrasis proletariatas, atsiradimu. Nesaugus, savarankiškas ir lankstus darbas nulemia modus vivendi mieste ir naujo minimalaus būsto poreikį.
Straipsnis pristato architektūros istorikės, VU prof. dr. Marijos Drėmaitės paskaitą „Egzistencinis minimumas: Mažo gabarito buto istorija XX amžiuje“. Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / localhost/newsa rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Naujasis Existenzminimum: architektūros kokybės klausimai“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.