Existenzminimum, arba lietuviškai – egzistencinis minimumas, pamatinės gyvenimo sąlygos, kurios užtikrina būtinąsias sąlygas žmogui gyventi. Pastaraisiais dešimtmečiais, privačiam sektoriui veik eliminavusiam visuomenės galimybę spręsti, siūlo mažo ploto būstus kaip „paklausiausius“. Iš dalies tai – neišvengiama. Jau netolimoje ateityje mums reikės itin smarkiai glaustis. Be kitų, ir dėl klimato krizės, genančios milijonus pabėgėlių iš dykromis tapusių žemių. Tačiau tai nereiškia, kad negalime klausti: „O kokie yra šių dienų mažiausi standartai? Ar galime tokiomis sąlygomis gyventi gražiai? Sveikai? Oriai? Kaip sugyventi tokioje ankštoje erdvėje?“ Į daugumą šių klausimų ir bandysime ieškoti atsakymų Architektūros kokybės vystymo asociacijos organizuojamame paskaitų cikle „Naujasis Existenzminimum: architektūros kokybės klausimai“. 

Visuomenės inžinerija modernistų rankomis

XX a. tam tikra prasme buvo modernizmo architektūros, tiksliau – architektų – aukso amžius. Gal nesąmoningai, bet jie tapatinosi su dievais – aktyviai konstravo naująją visuomenę. Viena sričių – gyvenamasis būstas. 1929 m. Frankfurte prie Maino įvykęs antrasis CIAM suvažiavimas buvo skirtas Existenzminimum koncepcijai aptarti. Jau jo pavadinimas: „Būstas minimaliam gyvenimui“ [Die Wohnung für das Existenzminimum] – byloja apie Europos architektų modernistų užmojį sukurti minimalių, standartizuotų, nebrangių butų koncepciją. Prie Walterio Gropiuso, iškėlusio idėją standartizuoti, minimalizuoti ir taip atpiginti pokary paklausių butų statybą, su savo koncepcijomis prisidėjo ir kiti modernistai, visų pirma – Le Corbusier, 1914-1915 m. sukūręs Dom-Ino modelį, leidusį atsisakyti pastatų aukštuose atraminių (nešančiųjų) sienų. 

Kurdami minimalaus būsto sampratą, architektai stengėsi jas moksliškai pagrįsti. Antai, Le Corbusier akimis (kaip ir W. Gropiuso), erdvės racionalizacija turėjo remtis žmogaus biologiniais parametrais ir statybos technikos naujovėmis. Iš Odesos kilusiam, Vokietijoje rezidavusiam Alexanderui Kleinui būstas buvo moksliškai organizuota erdvė gyventi (jį stipriai veikė teilorizmas ir fordizmas). Į architektų būrį įsiterpė ir kitų sričių menininkai: pavyzdžiui, čekų avangardinio meno atstovas, rašytojas, kritikas Karelas Teige’as, propagavęs kolektyvizacijos idėją. 

Kaip kūrėjams sekėsi įgyvendinti savo sumanymus ir kaip toliau plėtojosi mažo buto standartai, išgirsime kovo 15 d. architektūros istorikės, VU prof., dr. Marijos Drėmaitės paskaitoje „Egzistencinis minimumas: Mažo gabarito buto istorija XX amžiuje“.

Kaip organizuoti minimalią erdvę?

Dažniausiai mes girdime apie mažo būsto nešamą ekonominę naudą: mažesni eksploataciniai kaštai, paties būsto įperkamumas ir pan. Tai tikrai svarūs argumentai už minimalaus pasirinkimą. Tačiau yra ir kita medalio pusė: kaip sutilpti tokioje erdvėje su visais savo daiktais? O jei ir įprasti – būtini – baldai netelpa? Jaunų talentingų architektų Gabrielės Šarkauskienės ir Antano Šarkausko duetas („ŠA Atelier“) paskaitoje „Maža erdvė – didelis projektas“ balandžio 19 d. papasakos, kaip jiems pavyksta kurti interjerus erdvėje, kur, regis, niekas neturėtų tilpti.

Šių dienų reikalavimai patalpų mikroklimatui

Jei XX a. pirmoje pusėje modernistai, kalbėdami apie būtinas sąlygas žmogui kaip biologinei būtybei egzistuoti, akcentavo erdvės, oro, šviesos ir šilumos minimumą, tai XXI a. mokslininkai ir architektai, tiriantys šią sritį, spėjo įsitikinti, kad vertinant patalpų aplinką ir jos poveikį žmogui, reikia atsižvelgti ne tik į įprastus, kiekybinius patalpų mikroklimato aspektus, tokius kaip oro kokybė, apšvietimas, akustika ir šiluma, bet ir į kokybinius, pavyzdžiui, į įvairių individų skirtingus poreikius ir prioritetus bei kitus stresorius ir faktorius, tokius kaip psichologinius, psichosocialinius, socialinius ar gamtinės aplinkos poreikius.

Apie tai plačiau gegužės 11 d. pasidalys Delfto technologijos universiteto prof. dr. Philomena Bluyssen savo paskaitoje „Poreikis suprasti patalpų aplinką ir jos naudotojus“ (The need for understanding the indoor environment and its occupants).

Viešasis gyvenimas tankėjimo sąlygomis

Gegužės 25 d. ciklo paskaitoje architektas-urbanistas Donatas Baltrušaitis iš BAULAND klaus: „Kas kuria gyvybę mieste? Gyvybingos urbanistinės struktūros parametrai“. Pasak jo, svarbu aptarti, kaip subalansuoti miesto tankumą su kokybiškomis žaliosiomis erdvėmis. Kur galima tankinti ir kiek, kokie kriterijai turi būti atliepti kuriant gyvybingą miestą? Miesto tankinimas negali būti savaiminis tikslas. Visi senieji miestai buvo sukurti pagal tai, kaip žmonės judėjo kojomis, kiek toli galėjo žiūrėti akimis ir kaip naudojosi aplinka. 

Apie bendrą (su)gyvenimą

Kalbant apie ateitį, ne vienas prognozuotojas kalba apie būtinybę auginti dalijimosi kultūrą. Kolektyvinio gyvenimo modelis (co-housing, co-living) vėl buvo prisimintas dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje Danijoje ir JAV kaip atsvara ekonominiams masinės statybos daugiabučiams ir privatiems namams. Pastaraisiais metais nekilnojamojo turto vystytojų projektai tik ir mirga visomis įmanomomis bendro gyvenimo – „co-“ – formomis viliojančiomis antraštėmis. Tai, kas buvo užmanyta kaip taupaus, bet komfortiško gyvenamo būsto variantas, dabar Niujorke, Londone ir kituose miestuose virsta prabangaus, dažniausiai – vienišių – gyvenimo būdu. Tiesa, akylesni tyrinėtojai ar gyventojai jau pastebi ir tokių būstų neigiamas puses (turėjęs būti taupia gyvenimo forma, co-living tapo prabanga, be lėšų, reikalaujanti ir skirti nemažai papildomai laiko susirinkimams, kylančių klausimų aptarimui).

Lygia greta atsiranda ir pavyzdžių, išlaikančių ankstesniąją koncepciją – bendruomenės su architektais ieško būdų, kaip sukurti daugiabutyje bendrą gyvenimą, kur būtų daug dalijamasi, bet ir daug gaunama. Apie tai – birželio 8 d. ispanų architekto, miesto sociologo Carles’o Baiges’o Camprubí iš LACOL Aruitectura Cooperativa biuro, paskaita „Architektūra kaip dalinimosi platforma“ (Architecture as a Platform for Sharing).

Patogus gyvenimas minimaliomis sąlygomis

Šios paskaitos turėtų padėti suprasti, kuo minimalus būstas yra geras pasirinkimas ir kokius šių dienų komfortiško, sveiko gyvenimo reikalavimus jis turėtų atitikti. Gali būti, kad komforto lygį padės išlaikyti… išorinės paslaugos, kuriomis naudosis ne vienas asmuo. O gal išmoksime tenkintis mažu? Bet kuriuo atveju, turi progą peržvelgti sukurtus (be kitų – ir nerealizuotus) standartus ir įvertinti, ką verta naudoti šiandien. Kaip ir įsisąmoninti, kad patalpų mikroklimatas nėra vien temperatūra ar drėgmė – žmogaus psichologinė jausena turi ilgalaikį poveikį jo sveikatai, ir todėl būtina turėti platesnį užduočių spektrą. Ir, žinia, kūrybiškai bei atsakingai žvelgti į mūsų aplinką.

***

Paskaitos (nemokamos) vyks nuotoliu ZOOM konferencinėje platformoje (užsiregistravusieji pakvietimą gaus el. paštu).
Registruotis BŪTINA.

Organizatorius: Architektūros kokybės vystymo asociacija.

Partneris: žurnalas „Statyba ir architektūra“, portalas SA.lt.

Ciklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.