Šiuolaikiniai industriniai betoninėmis ir stiklinėmis konstrukcijomis besipuikuojantys pastatai retai į savo aplinką įsileidžia meną. Visgi moderniuose biuruose, verslo pastatuose interjero kūrėjai erdvėms bando įkvėpti gyvybės, vis dažniau naudodami augalų kompozicijas, sukurdami namus primenančią aplinką.
Pamirštame, kas daro mus laimingus
Interjero psichologija besidominti architektė ir lektorė Gitana Valavičiūtė įsitikinusi, kad mes taip atkakliai siekėme komforto, jog visai pamiršome, kas mus iš tiesų daro laimingus. „Nenuostabu, kad Yuvalio Noah Harari knyga „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, kelianti tokius klausimus, tampa tarptautiniu bestseleriu. Tai reiškia, kad esame virsmo taške, kai pradedame suvokti, kad gyvename netobulame pasaulyje, stipriai paveiktame vien verslo ir sėkmės logikos, ir ateina laikas keistis“, – sako specialistė. Anot architektės, mokslas jau įrodė, kad vien technologijų turtingoje aplinkoje, kurioje nėra emocijas žadinančių objektų, žmogus neišvengiamai pradeda jausti apatiją ir nuobodulį.
Galerijos „Meno niša“ savininkė ir meno mugės „Art Vilnius“ organizatorė Diana Stomienė kviečia prisiminti praeities amžių patirtį, kai svarbių objektų statyba ir juose esančios freskų, skulptūrų ir kitų meno kūrinių atsiradimas juose buvo remiamas mecenatų. Tik jų dėka dauguma kūrėjų ir dailininkų, kurių darbai dabar plačiai žinomi pasaulyje, susilaukė pripažinimo. Tai ir puikiai žinoma katalonų architekto Antonio Gaudi išskirtinių pastatų istorija, kuomet turtingas vietos pramonininkas Eusebi Gǜell nutarė remti tuo metu neįprastus architekto sumanymus. Tarp mecenatų Lietuvos didikai Pacai, Radvilos ir mūsų grafai Tiškevičiai, daugelio bažnyčių ir juose esančių meno kūrinių fundatoriai. „Ar kas nors šiuo metu žinotų Solomoną ir Pegę Gugenheimus ar Sorošą, jeigu ne jų remiami muziejai ir fondai, padėję išgarsėti ne vienam menininkui ir kūrėjui?“ – svarstė pašnekovė.
Situacija gerėja
D. Stomienė stebisi, kad Lietuvoje daugelyje verslo pastatų esančiuose posėdžių kambariuose vis dar nėra kur nukreipti žvilgsnio. „Juk tinkamai parinktas meno kūrinys nuteikia meditatyviai. Jis neblaško, veikiau leidžia sutelkti mintis ir nukreipti jas reikiama linkme“. Tačiau dažniausiai mažuose posėdžių kambarėliuose, kuriuose sprendžiami svarbūs dalykai, greitai pradeda trūkti oro, o sienos dažniausiai būna tuščios ir nykios.
D. Stomienė atkreipia dėmesį, kad pastarąjį dešimtmetį, kalbant apie viešąsias erdves, situacija meno rinkoje pastebimai gerėja. Apie tai liudija ir tokio objekto kaip MO muziejaus atsiradimas Vilniuje. Ypač jo steigėjų Danguolės ir Viktoro Butkų pavyzdys, kai, pardavę verslą, jie dešimt metų pirko meno kūrinius, investavo savo lėšas į naujo muziejaus statybą ir atvėrė jį plačiajai visuomenei.
Dabartinė situacija tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje rodo, kad verslininkai jau yra pasisotinę nekilnojamojo turto, automobilių ir įvairių prabangos dalykų. Šiuo metu jiems labiau rūpi kitaip įprasminti savo investicijas, t. y. įsiamžinti, dalinantis savo pasiekimais su visuomene per meno projektus ir tuo pačiu remti kūrybingus žmones.
Ledai pajudėjo?
Galerininkė siūlo architektams ir investuotojams pradėti galvoti apie meno kūrinių panaudojimą jau projektavimo pradžioje. Šiuolaikiniuose betono ir stiklo statiniuose būtų galima puikiai panaudoti naujas technologijas ir jų galimybes, eksponuoti šiuolaikinio meno kūrinius – vaizdo projekcijas-instaliacijas, kurios gali būti kintamos, nuteikiančios raminamai ar meditatyviai. D. Stomienė kviečia architektus aktyviai domėtis šiuolaikiniu menu, dalyvauti meno mugėje „Art Vilnius“ vykstančiose ekskursijose po parodą, pristatant šiuolaikinius menininkų kūrinius ir įvairiose kitose edukacinėse programose. Mugėje taip pat vyksta ir susitikimai su verslininkais, besidominčiais šiuolaikiniu menu, jiems pristatomi nauji darbai, kuriais jie gali papildyti savo kolekcijas. Juk žinia, kad meno pasaulio renginiuose dalyvauja patys intelektualiausi ir pažangiausi visuomenės atstovai, tikri šios srities gurmanai, ilgainiui pajutę azartą investuoti į meną ir kartu remti kūrėjus. Tarkime, prancūzų milijardieriai Bernard Arnault ir Francois Pinault išgarsėjo dešimtmečius besitęsiančia konkurencija, supirkdami ne tik žymiausius mados prekės ženklus, bet vėliau ir menininkų kūrinius. Tiek Paryžiuje, tiek Venecijoje šie turtingi verslininkai yra įsteigę po keletą muziejų, jų kolekcijose – tūkstančiai darbų, o šių verslininkų užmojus tęsia jau ir jaunesni šeimos nariai – vaikai.
Ledai juda ir pas mus. Žymios advokatų kontoros „Cobalt Legal“ vadovaujančio partnerio Lietuvoje Irmanto Norkaus iniciatyva netrukus Vilniuje, šalia MO muziejaus, netoli buvusios Vingrių šaltinių vietos, įsikurs naujas šiuolaikinio meno objektas – Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūrinys „Vandens lelijos“ – kryželiu siuvinėta metalinė vandens cisterna. Planuojamas meno kūrinys yra ir vienas iš Vilniaus miesto savivaldybės inicijuoto projekto „Kuriu Vilnių“ laimėtojų. Menininkė naudoja aplinkos daiktus (ready-made objektus), ji pirmą kartą žengia į viešąją erdvę, išbandydama stambesnius gabaritus (skulptūros pastatymo vietos architektas Tomas Grunskis). Tai prie šio kūrinio įgyvendinimo prisidėjusio verslininko dovana Vilniaus miestui..
Kaip parinkti meno kūrinius moderniems objektams?
Egzistuoja tam tikri visiems žinomi vizualiniais pojūčiais paremti principai. Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė primena, kad restoranui labiau tiktų oranžinės spalvos kūriniai ar freskos, žadinančios apetitą. Mėlyna spalva suteikia didesnės erdvės įspūdį.
Ligoninėse, ypač onkologijos skyriuose, labiau tiktų optimizmą sukeliantys hedonistiniai darbai. Menotyrininkė siūlo atkreipti dėmesį ir į tokias meno rūšis kaip fotografija, grafikos darbai, skulptūros, keramika. Specialistė pataria vadovautis profesionalų nuomone, kreiptis į šios srities specialistus – galerijų atstovus, meno žinovus. Blogiausia, pašnekovės nuomone, kai kūrinys renkamas kaip spalvinė dėmė, kaip užuolaidos ar kokia kita interjero dekoro priemonė.
D. Stomienės teigimu, kalbant apie visuomenei svarbias miesto viešąsias erdves, meno kūrinius taip pat turėtų rinkti profesionalai, o ne politikai. Nes vieni politikai nueis nuo arenos, ateis kiti, o meno kūrinys liks. Jis turi turėti išliekamąją vertę. Kartais reikia išlaukti, todėl geriau nesiderinti prie jubiliejų ir neskubėti. Rengtis rimtai ir iš anksto stengtis įtraukti visuomenę, kad aptarimui būtų pakankamai laiko. Tačiau tai ilgas ir kruopštus darbas, kuriam dažniausiai pritrūksta laiko ir noro.
„Verslo aplinkoje patarčiau pasitikėti aplinkos psichologijos mokslininkais, kurie sako, kad menas veikia per simbolius. Kiekvienas meno kūrinys, jei tik jis neįkalinamas dėl grožio, turėtų tapti daugiareikšmiu simboliu. Pavyzdžiui, verslo santykis su aplinka šiomis dienomis tampa vis sudėtingesnis, todėl peizažo fotografija, kuri meniškai ir filosofiškai įprasmina mūsų vietą pasaulyje, biuro interjere gali tapti reikšmingu simboliu“, – sako architektė G. Valavičiūtė. „Mano didžiausias atradimas yra vandens simbolika. Mane pakerėjo Sauliaus Kirvelos Lietuvos ežerų povandeninio pasaulio nuotraukų grožis knygoje „Šviesa tyloje“ ir aš jas perkėliau į biuro interjerą – psichologo kabinetą, programuotojų biurą. Vanduo visose kultūrose yra svarbus ir daugiareikšmis simbolis – pasąmonė, gyvybė, pradžia ir pabaiga, transformacija, anapusinis pasaulis ir t. t. Lietuvių etnokultūroje jo reikšmę yra pabrėžęs J. Greimas.“
Verslo ir meno sinergija yra neatsiejama, padeda įgyvendinti bendras idėjas, sukurti bendrus projektus ir dalintis jais su visuomene.
Vienas pavyzdžių, kur nuo pat projektavimo pradžios buvo galvojama apie meno kūrinius, yra sostinėje neseniai duris atvėręs viešbutis „Artagonist“.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 gruodis.