Neįgaliesiems vis dar patiriant gausybę nesklandumų judant miestų gatvėmis ar lankantis valstybinėse institucijose, mokslo, kultūros ir kitose įstaigose problemas gali išspręsti universalaus dizaino taikymas valstybiniu lygmeniu. Tuo įsitikinęs Vilniaus dailės akademijos profesorius, Architektūros katedros vedėjas, universalaus dizaino populiarintojas Lietuvoje Marius Šaliamoras.
„Situacija šiuo požiūriu Lietuvoje nėra gera. Reikalavimas, kad kiekviena viešoji organizacija ar įstaiga turėtų būti pritaikyta neįgaliesiems įgyvendinama veikiau formaliai, o kartais tai įgauna ir visiškai kurioziškas formas. Pavyzdžiui, prie valstybinio pastato pastatoma įvažiavimo neįgaliųjų vežimėliu rampa, išskiriamas atskiras įėjimas, kuris dažnai yra kitame pastato gale, prie pagrindinių durų įrengiamas tiesiog skambutis, paliekantis žmogų už durų“, – sako ekspertas.
Atskirti nereiškia pritaikyti
Pasak akademiko, absurdiška manyti, kad jei šalia pastato yra įrengta įvažiavimo rampa, tai jau yra tinkamas aplinkos pritaikymas. Dažnai pamirštamas dar vienas, labai svarbus pritaikymo aspektas – žmogaus orumas ir jausena aplinkoje.
„Visi žmonės gyvenamuosiuose, komerciniuose ar valstybiniuose pastatuose turėtų naudotis tomis pačiomis durimis, tuo pačiu liftu be jokių nepatogumų. Specialūs, atskiri praėjimai, keltuvai ar durys visų pirma didina socialinę atskirtį ir apsunkina laisvą judėjimą ne vienai žmonių grupei: neįgaliesiems, laikinas traumas patyrusiems žmonėms, mamoms su vežimėliais, senjorams, kurie negali eiti pro pagrindines duris ir turi ieškoti atskirų įėjimų“, – sako profesorius.
Jo teigimu, daug ką šalyje išspręstų nuosekli, plataus masto universalaus dizaino taikymo politika, užtikrinanti įvairių judėjimo ypatumų turintiems žmonėms galimybes patogiai judėti ir gyventi miestuose.
„Pagarba neįgaliesiems turi organiškai derintis su pagarba senam, turinčiam laikiną traumą, itin apkūniam, ligotam, vaikui, besilaukiančiai mamai. Sprendinių, tinkančių visoms žmonių grupėms diegimas, pirmiausia parodo realų demokratijos veikimą ir pagarbą žmonėms, nes kai bet kuri žmonių grupė yra išskiriama, net ir norint padėti, tai nėra tinkamas sprendimas“, – sako akademikas.
Kauno savivaldybės nuotr.
Atsakingų… nėra
Pasak jo, situaciją apsunkina ir tai, kad Lietuvoje nėra už universalaus dizaino taikymą atsakingos institucijos, nors Vyriausybė 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programoje įsipareigojo universalaus dizaino principą taikyti viešųjų paslaugų prieinamumo, švietimo, sveikatos, kultūros ir kitose srityse.
„Trūksta sprendimų valstybiniu lygmeniu, valios, ryžto užtikrinti tęstinumą. Kuriamos pavienės akcijos, planai, projektai, tačiau nematome nuoseklumo. Taikant universalaus dizaino principus reikia vientisumo, toliaregiško matymo, pastovumo. Be to, mūsų valstybėje nėra vienos, universalaus dizaino principus architektūroje užtikrinančios tarnybos, kuri būtų atsakinga už sprendimų įgyvendinimą. O tokios įstaigos dažniausiai egzistuoja šalyse, iš kurių galime imti pavyzdį“, – sako M. Šaliamoras.
Tos šalys, pasak akademiko, yra Švedija Norvegija, Suomija, Japonija. Jose taikomas bendradarbiavimo principas, kur savivaldybė su išorės ekspertais ieško geriausių sprendimų visuomenei.
Kauno savivaldybės nuotr.
Civilizacija kainuoja
Profesorius sako, kad universalaus dizaino atributai – automatinės durys, plačios tualetų kabinos su turėklais, liftai gyvenamuosiuose mažaaukščiuose pastatuose yra ne prabanga, bet savaime suprantami dalykai, kuriuos turėtume matyti kiekviename statinyje.
„Ne dėl to, kad tai estetiška ar prabangu, bet dėl to, kad taip patogu ar net būtina įvairiai judantiems žmonėms. Ką jau kalbėti apie viešojo sektoriaus statinius, miestų aplinką, kultūros įstaigas, darbo vietas. Jei jos nėra pritaikytos visiems, tam tikras žmonių grupes įkaliname savo namuose, vienatvėje ar ilgalaikėje bedarbystėje, o tai atsiliepia visai visuomenei“, – sako M. Šaliamoras.
Profesoriaus teigimu, finansiniai argumentai, kalbant apie universalų dizainą, dažniausiai yra pernelyg sureikšminami, be to pamirštama, kad viskas, kas patogu ir civilizuota – kainuoja.
„Turime suvokti – civilizacija kainuoja. Mūsų kasdieniai reikmenys: dantų šepetėlis, pasta, muilas ar tualetinis popierius taip pat kainuoja ne mažus pinigus, jei paskaičiuotume kiek viskam išleidžiame per metus ar visą gyvenimą. Bet kas iš mūsų būtų pasiryžęs dėl kainų visko atsisakyti?“, – retoriškai klausia M. Šaliamoras.
Pritaikyta dirbti
Šiuo metu vykstanti neformali iniciatyva „Pritaikyta dirbti“ siekia išsiaiškinti ar valstybinės institucijos, organizacijos asociacijos bei kitos įstaigos yra pritaikytos dirbti neįgaliesiems.
„Tokia iniciatyva, tikiuosi ne tik padidins visuomenės dėmesį universalaus dizaino problemai, aiškiau įvardins pagrindinius skaudulius, bet ir paskatins ieškoti nuoseklių sprendimų. Būtent to labiausiai ir trūksta, o pasiryžimas situaciją keisti leidžia tikėtis ir permainų“, – sako M. Šaliamoras.
Iniciatyvos organizatoriai kviečia savanoriškai prisijungti valstybinio sektoriaus organizacijas ir kartu ieškoti geriausių sprendimų: sutikusias bendradarbiauti įstaigas vertins išorės ekspertai bei pateiks rekomendacijas, kas turi būti įvykdyta, kad neįgalieji galėtų ne tik lankytis, bet ir dirbti tiriamajame objekte.
