Pokalbis su „Kaunas 2022“ biuro interjero kūrėjais neapsiėjo be metaforų ir simbolių. O ar galėtų būti kitaip, jei rožiniams akiniams, žydrajai svajonei, kultūrinio tinklo, tilto ir kitiems simboliams naujajame interjere paskirti aiškūs atitikmenys? Įprastoms biurų kūrybos taisyklėms čia, akivaizdu, buvo leista išsiveržti iš rėmų – to tikriausiai ir norisi tikėtis aplinkoje, mezgančioje daugiasluoksnius kultūrinius saitus.
Geriausias iš septynių
„Kaunas 2022“ biuro interjero konkursą iš septynių kandidatų laimėjęs architektų Kęstučio Vaikšnoro, Lino Tuleikio, Karolio Platakio projektas vasarai besibaigiant jau buvo išvydęs dienos šviesą. Pro atvirus langus atsiveriantys interjero motyvai ne vieną smalsesnį praeivį masino žvilgčioti į vidų. Čia, tikrose Kauno kultūros smegenyse (kaip vėliau sakys patys pašnekovai), ir susitikome su architektais K. Vaikšnoru ir L. Tuleikiu. Nors iki oficialaus naujosios būstinės atidarymo dar buvo likusi savaitė, atnaujintose erdvėse jau brendo kūrybiniai procesai. Visus biurų įrangos standartus paneigiantis stalas bendroms idėjoms telkė darbuotojus, o mes su pašnekovais įsitaisėme prie atskiro stalelio skaidrios plastiko dangos atskirtoje zonoje. Iš čia ne tik patogu apžiūrėti interjero sprendinius, bet ir pro erdvius vitrinos langus stebėti kintantį Laisvės alėjos gyvenimą.
Simbolių kalba
Kultūros būstinės veiklą išraiškingai reprezentuoja ilgas, nestandartinių linijų stalas, kviečiantis kultūros atstovus susitelkti prie komandinio darbo. Tiesa, paskelbus konkursą, užsakovas pageidavęs ne vieno bendro, o atskirų, lengvai transformuojamų stalų, tačiau projekto autoriai netruko įtikinti kitokio sprendimo prasmingumu. Anot L. Tuleikio, stalas visų pirma – jungianti grandis, todėl jie ir pasipriešinę norui kiekvienam darbuotojui turėti atskirą darbo vietą. „Sakėme: ponai, esate kultūros institucija, kuri turi kviesti visus į vieną erdvę. Ir jūs patys turite gyventi tokiais principais, dirbti prie vieno stalo, būti kartu su miestiečiais“, – pabrėžė architektas. Stalo idėja – tai ir tilto metafora, o pati forma pasiskolinta iš istoriškai ypač seno akveduko motyvo, vesdavusio vandenį iš kalnų į miestą. Panašiai esą ir čia – tiltas iš Europos atveda kultūrą į miestą.
Laužyta stalo forma perteikia idėją, kad gyvenimas ir kultūra yra sudėtingesni, nei atrodo, o kitu rakursu pažiūrėjus daiktai pasirodo visai kitokie. To paties gamintojo sukonstruotos ir palangės – jos ne tik dengia radiatorius, bet ir siūlo prisėsti ant minkšto gumos paviršiaus.
Laužyta stalo forma perteikia idėją, kad gyvenimas ir kultūra yra sudėtingesni, nei atrodo, o kitu rakursu pažiūrėjus daiktai pasirodo visai kitokie. To paties gamintojo sukonstruotos ir palangės – jos ne tik dengia radiatorius, bet ir siūlo prisėsti ant minkšto gumos paviršiaus.
Interjere akiai neįprasta rožinio ir žydro atspalvių gama. Vytenio Raubicko nuotr.
Spalvų dialogai
Interjere akiai neįprasta rožinio ir žydro atspalvių gama, be abejonės, taip pat turi savo prasmę. „Tai – rožiniai akiniai, optimizmas. Kultūra pas mus dažnai pasireiškia kritiškai, mes nepatenkinti miesto erdvėmis ir kritiškai į jas žiūrime. Mūsų optimistinis pasiūlymas yra žiūrėti į miestą truputėlį pro rožinius akinius – atlaidžiau, linksmiau, gyviau. O kita pusė – tai žydroji svajonė, kurios siekiame“, – parinktų spalvų simboliką komentavo L. Tuleikis. Ne mažiau svarbus esąs ir šių spalvų susidūrimas – skirtingų polių dialogas ir konfliktas tuo pačiu metu. K. Vaikšnoras pažymi, kad ypač reikšmingas yra spalvų susiliejimas – ne tiesiai susikertanti linija, o minkštas vienos spalvos perėjimas į kitą. Toks vaizdinys simbolizuoja siekiamybę diskusijoje išgirsti vienam kitą. Architektai prisipažįsta, kad būtent tokie spalvų perėjimai, dabar puošiantys lubas, grindis ir net WC patalpą, pareikalavo gana nemažų pastangų.
Interjero autoriai įžvelgę ir dar vieną simbolį – 3D vaizdinį. Anot K. Vaikšnoro, biuras, kuris pro žydro ir rausvo langų akinius žiūri į miestą, tarsi verčia plokščią vaizdą į 3D. „Kultūros biuras žiūri į miestą kaip į erdvinį darinį, o ne kaip į plokštuminį, suvokiant visą problematiką, bent jau transliuojant tokį matymą“, – idėją reziumuoja L. Tuleikis.
Stalo idėja – tai ir tilto metafora, o pati forma pasiskolinta iš akveduko motyvo. Vytenio Raubicko nuotr.
Atrasta žemės ūkyje
Anot bendraautorių, vystant projektą buvo pakeistos tik detalės. Štai konkursiniame projekte buvo numatyta, kad dabar lubas dengiantis tinklas padengs ir dalį sienų bei turės daiktų sandėliavimo funkciją. Vis tik greitai paaiškėjo, kad toks sprendimas nėra funkcionalus, taigi, nuspręsta tinklą ant sienų pakeisti į ažūrines daugiafunkces metalo sieneles. Dabar visi ūkiniai reikalai perkelti anapus metalo sienelės, spinta nusukta nuo žvilgsnių – skaidrumo idėja ragino rinktis ažūrinę medžiagą, sykiu nepalikti daiktais apkrauto vaizdo.
Paprastas tinklas, naudojamas žemės ūkyje, čia tapo išraiškingu ir, žinoma, taip pat simboliniu interjero akcentu, puikiai reprezentuojančiu kultūrinį tinklą. Šviestuvai, kurie konkursiniame projekte turėję būti nuleisti, dabar yra įrengti virš tinklo. „Pirminė idėja buvo, kad tinklas yra kaip idėjinis viso interjero užtaisas, jis – užmegzti arba mezgami viso šio biuro kultūriniai ryšiai“, – aiškina K. Vaikšnoras. Architektų komanda nudžiugo atradusi būtent tokį tinklą, kuris nuo kitų, įprastinių, skiriasi savo sumezgimu – kiekviena jo gija turi savo centrą, akutę, lyg sumezgimo vaisių, rezultatą. Tiesa, tinklo motyvą buvo numatyta perkelti ir į lauko erdvę, iš jo horizontaliai suformuojant tarsi stogą nuo saulės, nutiestą iki alėjos apšvietimo stulpų. Tačiau, greta iškilus panašios išraiškos paminklui, idėjos buvo atsisakyta, taigi, būdai, kaip geriau apsisaugoti nuo saulės, dar svarstomi.
Išsisukti pigiomis priemonėmis
Trys autoriai – trys skirtingi matymo žvilgsniai: ar išties diskusija, ėjimas vieno tikslo link visuomet buvo sklandūs? L. Tuleikis užtikrina – matyti panašiai šįkart nebuvo sunku, juk visos jų idėjos kilo ne iš pačių ego, o iš miesto, kultūros, be to, visi yra bendraminčiai, panašiai suprantantys vertybes. Kitas motyvas – išskirtinai mažas projekto biudžetas, net neleidęs svarstyti, kokias, pigesnes ar brangesnes, medžiagas, pasirinkti. „Jau skelbiant konkursą, buvo aiškus reikalavimas dirbti labai pigiomis priemonėmis. Akustinės lubos ar daug medžio – supratome, kad tai neįmanoma. Nuardę lubas, net neperdarėme lubų sijų, jos tokios kreivos ir liko, tik nudažėme viską“, – atskleidė L. Tuleikis. Akustikai pagerinti jie numatė pakloti kilimą ir ant tinklo tvirtinti akustinius demblius. Atsisakyta ir naujų grindų – senos plytelės tiesiog buvo užglaistytos, išlietos išlyginamuoju sluoksniu, nudažytos.
Tačiau naujam WC įrenginiui nuspręsta netaupyti – jis skirtas neįgaliajam patogiai nuleisti vandenį, vien paspaudus mygtuką šalimais.
Tam teko pastatyti naują siurblį, sukeliantį slėgį. L. Tuleikis įsitikinęs, kad šiuo atveju, kalbant apie kultūros įstaigą, negalima buvo elgtis „kaip visiems“, todėl buvo privalu padaryti civilizuotai, pritaikyti ir neįgaliesiems. Architektai neabejoja, kad daugelis kūrybinių minčių kyla būtent šioje patalpėlėje, tačiau joje taip pat geriausiai atsiskleidžia ir žmonių nekultūra. Todėl jie nusprendė, kad šįkart turi būti atvirkščiai, ir tualete turinti egzistuoti kūrybiška kultūra. Transformuojamo vaizdo efektą jame kuria išraiškingas veidrodžių ornamentas su švytinčiomis širdelėmis, o pereinantys žydri ir rausvi interjero atspalviai išlaikyti ir čia, panaudojus atitinkamą plytelių glaistą. Pašnekovai pažymi, kad toks sprendimas padėjo nuslopinti pigų baltų plytelių paprastumą.
Su kultūros institucijos simbolika susieti ir eksterjero sprendiniai. Iš lauko pusės vitrinos įrėmintos specialių laikiklių, kuriuose galima nesunkiai įžvelgti erdvinę „Kaunas 2022“ logotipo K raidę. Savo nuolatiniu judesiu, kaita ji reprezentuoja ir kultūrines deformacijas.
K. Vaikšnoras atkreipia dėmesį, kad kurdami jie stengėsi įgyvendinti funkciją, kuri kartu turėtų ir tam tikro „užtaiso“. Todėl projekto autoriams apmaudu, kad dalį jų pirminių fasado idėjų paveldo specialistai atmetė, motyvuodami, kad ir šio biuro vitrinos privalančios neišsiskirti iš kitų, parduotuvių ar kavinių. Tapo akivaizdu, kad net ir kultūros buveinei nelemta padiktuoti išskirtinio dizaino, kurio projekto autoriams ypač norėjosi. Vis tik, nepaisant tam tikro kartėlio, architektus labiausiai džiugina tai, kad projektas išvydo dienos šviesą labai mažai tepakitęs.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugsėjis.
