290 kilometrų eksploatuojamų vandentiekio tinklų, 237 kilometrai nuotekų tinklų, 44 kilometrai lietaus nuotekų tinklų ir beveik 40 tūkst. įvairias paslaugas gaunančių gyventojų – tai tik sausa uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių vandenys“ veiklos statistika. Prie to galima pridėti, kad 2012 metus bendrovė baigė turėdama 571 tūkst. litų bendrąjį nuostolį. Ir šiek tiek paaiškinti – iš vandens gavybos, tiekimo, nuotekų nuvedimo ir valymo miestuose bei miesteliuose gavusi per 172 tūkst. litų pelno, iš tos pačios veiklos kaimuose įmonė patyrė 1 mln. 556 tūkst. litų nuostolių.
„Taip turi būti“, – bendrovės direktorius Kęstutis Vaitkevičius nesileido į ilgus pasakojimus apie tai, kiek padidėja įmonės sąnaudos prisijungiant ilgus ir nedaug abonentų turinčius tinklus. Ne mažesnė problema yra tai, kad, kaip ir daugelio didžiųjų vandens sektoriaus įmonių specialistai vykdydami įpareigojimą prisijungti ir renovuoti nugyventų įmonių vandentiekio bei nuotekų tinklus, „Kėdainių vandenų“ specialistai, lyg nueiti nežinia kur, surasti nežinia ką turintys pasakų herojai, kasdien sprendžia galvosūkius, aklai ieškodami tinklų išsidėstymo planų, kadaise veikusių fermų link nutiestų atšakų ir nežinia kur nutekančio vandens. „Situacija yra tragiška: mes nežinome, nei kur tie tinklai yra, nei kokios būklės jie yra. Net tinklų ilgio dažnai nežinome. Kartais mums perduodami tinklai inventorizuojami tiesiog vienetais. Gauni 1 vienetą tinklų ir nežinai, nei kaip juos rasti, nei kaip tą dingstantį vandenį sugaudyti“, – kalbėjo K. Vaitkevičius.
Akivaizdu, ši problema lemia ir tai, kad kaimo vietovėse bendrovės patiriami vandens nuostoliai viršija 40%. Mieste dėl kiaurų tinklų prarandama perpus mažiau. Ar bendrovė „Kėdainių vandenys“ paskubės pasinaudoti tuo, kad 2014–2020 metais paramą iš Europos Sąjungos (ES) fondų bus galima gauti ir vandentiekio, buities bei paviršinių nuotekų renovacijai? Šiandien K. Vaitkevičius su šia parama didelių vilčių nesieja. Primena, kad gavusi 50% išlaidų kompensaciją bendrovė antra tiek turės skolintis iš banko. „O tai reiškia, kad, sumokėjus palūkanas bankui, apdraudus visą turtą, įkeitus jį, sumokėjus už visą projekto sumą pridėtinės vertės mokestį, pagal europinius reikalavimus pasirūpinus informaciniu viešinimu, pasisamdžius konsultantų, bendrovės finansuojama dalis sudarys 65–70%. Tai ką tada – antrą paskolą imti? Ir dar gaišinti įmonės darbuotojų laiką popieriams tvarkyti? Tad ir galvoju – ar nebus naudingiau tiesiog imti paskolą ir renovuoti įmonės lėšomis ir jėgomis?“ – svarstė K. Vaitkevičius.
Neieškojo paskolų bendrovė „Kėdainių vandenys“ ir 2007–2013 metais spręsdama degančias inžinerinių tinklų renovacijos problemas.
„Nesivėlėme į grandiozinius darbus, tvarkėme mažomis atkarpomis“, – aiškino K. Vaitkevičius. Nuotekų valymo įrenginius penkiose Kėdainių rajono gyvenvietėse bendrovė pastaraisiais metais pastatė padedama savivaldybės.
Iš beveik 40 tūkst. „Kėdainių vandenų“ abonentų abi paslaugas – ir vandens tiekimą, ir nuotekų šalinimą – perka tik 33 457 gyventojai. 471 abonentas perka tik nuotekų šalinimo paslaugą, bet didesnį rūpestį kelia didelis skaičius gyventojų, kuriems, nesant nuotekų tinklų, „Kėdainių vandenys“ gali pasiūlyti tik geriamojo vandens tiekimo paslaugą – tokių yra 5600.
K. Vaitkevičius neabejoja: didžioji dalis šių gyventojų nuotekas, kaupiamas išgriebimo duobėse, tvarko „partizaniniu“ būdu: „Arba išleidžia į artimiausią miškelį, arba koks kaimynas išveža ir išpila nežinia kur ar kur nors nelegaliai į mūsų nuotakyną. Tai yra didelė ir skaudi problema.“
2007–2013 metų laikotarpiui, paraginus Aplinkos ministerijai, „Kėdainių vandenys“ parengė ne vieną nuotekų valymo įrenginių statybos projektą. Orientavosi į smulkias gyvenvietes, kuriose jų labiausiai ir trūksta. Ir tada sulaukė iš Finansų bei Aplinkos ministerijų patikslinimo, kad prioritetas bus teikiamas ne mažiau kaip 1000 gyventojų turintiems miesteliams. „Žinote, kur dabar mūsų projektai? Krūvoje. Ar įsivaizduojate, kiek pinigų išleista visoje šalyje tiems projektams? Ar kas nors prisiėmė atsakomybę dėl tų reikalavimų pakeitimo?“ – piktinosi K. Vaitkevičius.
„Kodėl mes pabrėžiame, kad įgyvendindami projektus su Europos parama rūpinamės aplinkos apsauga, gyvenimo sąlygų ir gyventojų sveikatos gerinimu, didiname paslaugų prieinamumą ir vienodiname gyvenimo sąlygas, bet visus tuos gražius siekius pamirštame, kai pradedamas finansinis projektų vertinimas, ir tada jau skaičiuojame tik parduotą ar nupirktą kubinį metrą vandens, – kalbėjo K. Vaitkevičius. – Taip skaičiuojant tie projektai, žinoma, vertintini kaip neatsiperkantys. Bet gal reikėtų pradėti litais įvertinti ir naudą, kurią gauname investuodami į aplinkos apsaugą?“
