Sukurti šių dienų realijas atitinkančią funkciją užtikrinant darnų santykį tarp sena ir nauja. Tokį atspirties tašką pasirinko naujam gyvenimui istorinį uostamiesčio pastatą prikėlę investuotojai. Šiame projekte dirbę specialistai pripažįsta, jog tai nelengvas iššūkis: riba, skirianti paveldo ir šiuolaikinę architektūrą – labai jautri, tad netinkamai pasirinkus projektavimo principus galutinis rezultatas gali tapti chaotiškas.
Pastato legendą kuria Venecijos vardas
Buvęs grūdų sandėlis Klaipėdos Danės krantinėje, Žvejų g. 18A, pripažįstamas kaip autentiškas XVIII–XIX a. Lietuvos jūrinio paveldo palikimas. Naują istorijos lapą šimtmečius skaičiuojantis statinys šiandien atvertė kaip 16 kambarių viešbutis „Michaelson boutique hotel“. Reveransą šio paveldo objekto praeičiai liudija ne vien įstaigos pavadinime įamžinta buvusių pastato savininkų pavardė.
„Šiuolaikinė architektūra istoriniame kontekste turi atitikti šiuolaikinės meninės raiškos ir visuomeninės plėtros principus, tačiau taip pat privalo gerbti paveldėtą unikalų kontekstą. Pagrindinis uždavinys projektuojant „Michaelson butique hotel“ interjerą buvo griežtai atskirti sena nuo nauja ir nekontrastuojant sukurti vientisą kompoziciją, kurioje vienodomis proporcijomis gyvuotų senovinė ir šiuolaikinė architektūra“, – pabrėžė bendrovės „Adelonas“ architektė Dovilė Sitavičiūtė.
Prie istorijos, praeities galima prisirišti per įvairius elementus. Mūsų atveju tam pasitarnavo Venecijos tema, nes tai yra Venecijos stiliaus sandėlis, pastatytas šalia upės.
Vienas projekto plėtotojų ir investuotojų Gintautas Bertašius įsitikinęs – atida paveldui būtina, tačiau kuriant naują tokio pobūdžio objektų paskirtį nereikia bijoti drąsių idėjų ir sprendimų.
„Jei kuriame naują funkciją, tam turi būti naudojamos šiuolaikinės medžiagos bei technologijos. O prie istorijos, praeities galima prisirišti per įvairius elementus. Mūsų atveju tam pasitarnavo Venecijos tema, nes tai yra venecijietiško stiliaus sandėlis, pastatytas šalia upės. Tad modernumą susieti su senove nusprendėme būtent per šį aspektą“, – pasakojo G. Bertašius.
Tikslas – įdarbinti kiekvieną metrą
Vienu sudėtingiausių galvosūkių pritaikant buvusį sandėlį viešbučio reikmėms tapo pirmo aukšto patalpų specifika. Didžiulę bendrą erdvę aukštomis lubomis vieni specialistai rekomendavo tiesiog suskaidyti atskiromis pertvaromis. Verslininko teigimu, tai būtų buvęs primityvus sprendimas ne tik ergonomikos, bet ir estetiniu požiūriu.
„Pastato plotas siekia vos 1000 kv. metrų, o viešbutis reikalauja nemažai funkcijų: reikia ir registratūros, ir restorano bei baro, ir konferencijų salės erdvių. Aišku, buvo galima naudoti kažkokias pertvaras, užuolaidas, tačiau kai patalpos aukštis siekia 5 metrus, jį galima išnaudoti kur kas racionaliau. Tad šveicarų architekto Ivano Ghirlando idėja suskaidyti pirmą aukštą į keturias erdves, jo centre įrengiant pusrūsį ir antresolę, manau, yra didžiausia mūsų projekto sėkmė“, – neabejoja viešbučio bendraturtis G. Bertašius.
Pirmo pastato aukšto daugiafunkcėje erdvėje atskirų funkcijų zonos veikia ir kartu, ir atskirai, erdvės formuojamos vadinamuoju atvirojo plano principu. Antresolė pusaukštyje, kuri skirta restorano reikmėms, formuojama tarp kolonų ašių, o po ja įgilinamas rūsys, kuris tapo konferencijų, parodų bei kitų renginių erdve. Vertikalūs susisiekimo ryšiai – laiptinės ir lifto šachta – projektuojamos pastato galuose. Taip centrinė pastato dalis paliekama pagrindinei funkcijai. Šioje erdvėje suprojektuotos pagrindinės reprezentacinės viešbučio erdvės.
„Tokiu principu suskaidžius erdves, faktiškai nė vienas kvadratinis metras neliko neišnaudotas. Visas transformacijas reikia pradėti nuo funkcinio sprendimo, o tik po to galima kalbėti ir apie dizaino klausimus – kaip viską sujungti į estetišką vaizdą, aprengti gražiu rūbu“, – prioritetus įvardijo G. Bertašius.
Jaukumą skleidžia natūralios medžiagos
Pasak projekto architektės D. Sitavičiūtės, pradedant projektuoti erdves buvo išskirti paveldėti elementai, kurie savo esme interjere nekinta: mūrinės išorinės sienos su langų ir durų angomis, medinė laikančioji konstrukcija ir archeologinių tyrinėjimų metu atrastas XVIII a. pamato fragmentas.
„Esamo pastato architektūra yra funkcionali – nėra jokių puošybos ar dekoratyvinių elementų, tai iš dalies padiktavo interjero kūrimo principus – kuriamas griežtų formų, konstruktyviai modernus dizainas, kuriame kiekvienas elementas turi savo griežtai nustatytą funkciją, tačiau kartu yra viso architektūrinio konteksto dalis“, – komentavo interjero autorė.
Pastato interjerui buvo naudojamos tik natūralios medžiagos – metalas, akmuo, stiklas, ąžuolo masyvas. Toks pasirinkimas lėmė ir vyraujančią spalvinę gamą – dominuoja pilki tonai ir šiltos gamtinės rusvos spalvos. „Manau, natūralumas ir paverčia interjerą jaukiu“, – įvertino kūrėja.
Centrinėje pastato dalyje suprojektuota antresolė – masyvi dvitėjinių kolonų bei sijų konstrukcija – ganėtinai sunkus interjero elementas – dėl griežto linijiškumo organiškai įsiliejo į kontekstą, pasidžiaugė D. Sitavičiūtė. Antresolės erdvė apribojama turėklu, šis projektuojamas iš metalinių kampuočių bei juostų, sukuriant į apačią tankėjančių žaliuzių vaizdą.
Toks projektavimo principas pasirinktas norint iš dalies apriboti matomumą žvelgiant iš pirmo pastato aukšto. Ąžuolo masyvo turėklo porankis – subtili juosta, einanti sulig antresolės kontūru, tapo jungtiniu elementu tarp šalto metalo rėmo ir autentiškų medinių konstrukcijų.
Pareikalavo ypatingos precizikos
Po antresole esanti pusrūsio erdvė taip pat apribota atitvaromis, joms pasirinktos optiškai balto ypač skaidraus (ang. optic white extra clear) stiklo elementai, kurie yra beveik praregimi, tačiau sykiu fiziškai atskiria erdvę.
Natūralaus akmens grindų plytelės derinamos su ąžuolo parketlentėmis – pastarosios pasirinktos dėl šildomų grindų. Rustikinės tekstūros pilkšvų tonų lentos atskiria centrinę pastato dalį, taip sudalijamos išilgai pastato formuojamos ilgos erdvės. Akmens plytelės su natūraliai susiformavusiomis gijomis bei metalo priemaišomis praturtina iš pirmo žvilgsnio monotonišką pilkumą.
Plytelių siūlės parinktos minimalaus leistino pločio, kuo artimesnės akmens spalvai, kad būtų išsaugota natūrali jo struktūra. Pirmo aukšto grindys yra aiškiai suformuota plokštuma su autentiškomis mūrinėmis sienomis. Dvi skirtingo pobūdžio struktūras vizualiai sujungia šešėlinis tarpelis.
„Antresolės erdvėje parketas komponuojamas tarp metalinių sijų dvitėjų viršutinių lentynų. Tai buvo tam tikras iššūkis. Suvesti preciziškai medžio ir metalo tekstūras be papildomų jungiamųjų tarpinių daug kam atrodė neįmanoma, tačiau galutinis rezultatas tikrai vertas pastangų“, – neabejoja architektė D. Sitavičiūtė.
Subtilios prabangos įspūdis
Studijos „Adelonas“ kūrėjos teigimu, projektuojant ir parenkant baldus svarbiausias uždavinys buvo papildyti interjerą ir sudėlioti reikiamus akcentus neperkraunant erdvių. Pagrindinėje registratūros erdvėje „Riva1920“ baldai, kuriems panaudoti Venecijos medinių polių fragmentai, pasirinkti užsakovų iniciatyva. „Slapta dėl jų abejojau, nes buvau mačiusi tik kataloguose. Tačiau šiems baldams pasiekus viešbutį visos abejonės kaipmat išgaravo“, – prisipažino D. Sitavičiūtė.
Baro erdvėje griežtos formos tamsios vengės spalvos baro baldas projektuotas jungiant medinės tekstūros baldinę dalį su dvitėju sijos elementu, kuris tarsi laiko stalviršį. Virš baro – praregima metalo struktūra, kurioje šviesos žaismas per taures kuria prabangaus šviestuvo įspūdį. Visos sėdimos vietos kuriamos mobilumo ir lengvumo principu, erdvės neribojamos sunkiais minkštasuoliais. Restorane esančios indaujos bei servantai, iš pažiūros sunkūs tūriai, taip pat mobilūs – tam suprojektuoti dideli vintažinio stiliaus ratukai.
„Galutinis, bet turbūt svarbiausias interjero elementas – apšvietimas. Pagrindinis foninis apšvietimas – priglaistomas kryptinis lubinis, integruotas į lubas – taip sukuriama foninė šviesa neišskiriant pačių šviestuvų. Akcentuojami yra pagrindiniai didieji lubiniai – gintaro spalvos Murano krištolo „Venini“ – šviestuvai. Tai yra baigiamasis elementas, kuris užpildo erdves šilta šviesa ir subtilia prabanga“, – reziumavo architektė.
