Blog

Augantis pastatų vėsinimo poreikis reikalauja sisteminių sprendimų

Pixabay.com nuotr.

Pastaraisiais dešimtmečiais Europa orientuojasi į pastatų energinį efektyvumą, daugiausia dėmesio skiriant pastatų šilumos nuostoliams mažinti, atsinaujinančios energijos šaltiniams integruoti. Daugiausia energijos pastatuose reikia tinkamam patalpų mikroklimatui užtikrinti, todėl, spręsdami šiuos klausimus, turime atsakingai, efektyviai ir taupiai naudoti energiją.

Negalime nuvertinti pasyvių priemonių

Specialistai atkreipia dėmesį, kad pastato vėsinimo poreikis priklauso ir nuo daugelio veiksnių – išorės sąlygų, pastato architektūros, pastato konstrukcijų masyvumo (gebėjimo akumuliuoti šilumą ir vėsą), šilumos išsiskyrimo patalpose nuo žmonių ir jų veiklos, apšvietimo, įrangos.

„Pirmiausia turime pasirūpinti, kad pastato vėsinimui reikėtų kiek įmanoma mažiau energijos, t. y. pritaikyti pasyvias vėsinimo priemones“, – teigia profesorius Andrius Jurelionis, Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto dekanas. „Tam tinka įvairios saulės šešėliavimo sistemos bei įvairūs  architektūriniai sprendimai – tinkama pastatų orientacija, langų ir sienų santykio optimizavimas. Paprasčiausias pavyzdys – išorinės žaliuzės, kurios kelis kartus efektyvesnės už vidines žaliuzes, mažinant šilumos pritekėjimą pastate dėl saulės spinduliuotės.“

Mokslininko tvirtinimu, negalima nuvertinti pasyvių priemonių. „Investuodami į jas sumažinsime investicijas į vėsinimo įrangą, mažės šaldymo įrenginių galia, vamzdynų matmenys, kartu pigs inžinerinių sistemų eksploatacija. Pasyvūs sprendimai gali perpus ar net daugiau sumažinti vėsinimo poreikį (priklausomai nuo pastato tipo, jo architektūros ir paskirties). Tik tuomet, kai priimami tinkami sprendimai dėl pasyvių priemonių, reikėtų spręsti apie aktyvių sistemų taikymą“, – sako A. Jurelionis. Pasak jo, norint tiksliai įvertinti pastatų energijos poreikius šildymui ir vėsinimui turi būti taikomas dinaminis energijos sąnaudų modeliavimas – to iš projektuotojų turėtų reikalauti užsakovai.

„Pastato šilumos, vėsos ir apskritai energijos poreikius labiausiai lemia architektūriniai konstrukciniai sprendimai. Atsižvelgiant į juos, po to arba, geriausiu atveju, tuo pačiu metu projektuojamos ŠVOK (šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo) sistemos“, – įsitikinęs ir Kęstutis Čiuprinskas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto prodekanas, Pastatų energetikos katedros docentas.

Pasak K. Čiuprinsko, reikalavimas modeliuoti pastato mikroklimato sąlygas patalpose ir įvertinti, kiek valandų per metus jos bus netenkinamos, jau įrašytas naujojoje statybos techninio reglamento „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ versijoje, kuri šiais metais turi įsigalioti.

Išteklius tausojantys įrenginiai. Žemos temperatūros šildymas ir aukštos temperatūros vėsinimas.

Įrengiant visuomeninės paskirties ir gyvenamuosius statinius, pagrindinė tendencija šiuo metu – vadinamasis žemos temperatūros šildymas ir aukštos temperatūros vėsinimas. Tokie šilumos ir šalčio šaltiniai kaip šilumos siurbliai efektyviausiai veikia esant nedideliems temperatūros skirtumams. Pvz., tradicinėse vėsinimo sistemose į ventiliatorinius konvektorius tiekiamas iki +7 °C atvėsintas šaltnešis, o šiuolaikiškose, efektyviose sistemose gali būti tiekiamas +12 °C arba net +16 °C (grindiniam vėsinimui). Dirbdami tokiu režimu įrenginiai pasižymi didesniu efektyvumu, nešvaistoma energija drėgmės kondensavimui.

 Moderni inžinerija/Modernūs inžineriniai sprendimai
Projektuojame ir įrengiame:
– Vėsinimo lubomis ir šildymo grindimis sistemas
– Efektyvias vėdinimo sistemas
– Šilumos siurblių katilines
– Patalpų temperatūros ir oro kokybės kontrolės sistemas

UAB „Šilumos namai“
www.silumosnamai.lt

„Tokios sistemos pavyzdys gali būti iš grunto ar vandens telkinių paimamo atvėsinto šaltnešio („šaltnešis“ – skystos ar dujinės fazės medžiaga, pernešanti šilumą ar vėsą) iki centralizuotai tiekiamo šaltnešio patalpoms vėsinti“, – paaiškina A. Jurelionis. „Taip pat vis dažniau net ir mažo galingumo sistemose perteklinę šilumą stengiamasi panaudoti karšto vandens ruošimui ar kitoms reikmėms. Taip pasiekiamas ypač aukštas įrenginių naudingojo veiksmo koeficientas. Dar viena energijos išteklius tausojanti technologija – vadinamasis natūralus arba „nemokamas vėsinimas“ (angl. freecooling). Tai lauko vėsos panaudojimas šaltnešiui atvėsinti. Ši technologija daugeliu atvejų gali būti efektyvi visuomeniniuose pastatuose, kuriuos reikia vėsinti tuomet, kai lauke dar yra santykinai vėsu (dažniausiai – vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį). Užuot nuolat dirbę šaldymo įrenginių kompresoriai, šaltnešis gali būti atvėsinamas tiesiog naudojant vėsų lauko orą. Ši technologija naudojama ne viename pramonės pastate ir prekybos centre Lietuvoje“, – sako A. Jurelionis.

„Pastatams šildyti vis dažniau, o vėsinti – iš esmės visada naudojami šilumos siurbliai, kurie iš dalies priskiriami atsinaujinančios energijos šaltiniams. Šilumos siurbliai veikia principu – kuo mažesnis temperatūros skirtumas tarp terpės, kurią šildai, ir terpės, iš kurios imi šilumą, tuo didesnis siurblio efektyvumas“, – komentuoja K. Čiuprinskas. – „Suprantama, kad šildant patalpas žemos temperatūros šilumnešiu arba jas vėsinant aukštos temperatūros šaltnešiu neišvengiamai turi didėti šilumos mainų plotas, todėl tokiose sistemose nebetinka tokie įprastiniai šildymo ir vėsinimo prietaisai kaip radiatoriai ir ventiliatoriniai konvektoriai“, – sako jis. Tokiais atvejais taikomos vadinamųjų šildomųjų / vėsinamųjų sijų arba paviršinio šildymo ir vėsinimo sistemos.

Vėsinimas ne tik grindimis, bet ir lubomis

„Jeigu grindinio šildymo sistemos įrengimas net ir dideliuose objektuose nieko nebestebina, patalpų šildymas ir vėsinimas tuo pačiu įrenginiu vis dar nėra įprastas“, – pastebi A. Jurelionis. „Tačiau įrengiant šildymą paviršiais, tą pačią sistemą galima panaudoti ir vėsinimui, jei šilumos šaltinis – šilumos siurblys.“

Pasak profesoriaus, vėsinimas paviršiais, taip pat kaip ir šildymas – nesukelia papildomo oro judėjimo ir skersvėjo patalpose, vėsa pasiskirsto visame patalpos plote (nesusidaro diskomforto zonos prie vėsinimo įrenginių). Tačiau tam, kad šios sistemos būtų efektyvios, jos turi būti derinamos su pasyviais sprendimais – saulės šešėliavimo priemonėmis ir pan. Kaip ir bet kuri sistema, netinkamai suprojektuota gali kelti diskomforto (pvz., jeigu patalpoje, kurioje žmonės dirba sėdėdami, o grindų temperatūra per žema).

„Vėsinimas lubomis, techniškai žiūrint, yra tikrai geras sprendimas“, – sako profesorius A. Jurelionis. Jo teigimu, yra sukurta įvairių sprendimų nuo lubinių plokščių iki vamzdelių integravimo į lubas. Tačiau praktikoje dažnai būna taip, kad tik lubų vėsinimo nepakanka, nes efektyviai lubų plotą trukdo išnaudoti dizaino sprendimai, šviestuvai, oro skirstytuvai. Norima pasilikti galimybę patalpų konfigūraciją lengvai keisti ar panašiai. Naudojimo apribojimai – panašūs kaip ir grindinio vėsinimo atveju. Šios sistemos turi būti papildytos pasyviomis šilumos pritekėjimo mažinimo priemonėmis.

„Svarbu paminėti, kad taikant paviršinį vėsinimą turėtų būti imtasi priemonių apsaugai nuo drėgmės kondensacijos ant vėsių paviršių. Tad kambarių elektroniniai termostatai turėtų turėti integruotą ne tik oro temperatūros, bet ir santykinio drėgnio jutiklį. Jeigu yra rizika rasos taškui susidaryti ant vėsinamo paviršiaus, šaltnešio cirkuliacija turi būti stabdoma arba turi būti didinama jo temperatūra“, – pabrėžia A. Jurelionis.

Ištekliaus (šilumos šaltinio) temperatūra lemia naudingumo koeficiento vertę

Naudojant skirtingus šilumos siurblio išteklius, docentas K. Čiuprinskas pataria atkreipti dėmesį bei įvertinti, koks tikėtinas jų naudingumo koeficientas. „Gruntas-vanduo šilumos siurblio naudojimas pastatui šildyti yra labai neblogas variantas, jeigu nebus paisoma to, kad jo įrengimo kaštai yra pakankamai dideli“, – sako specialistas.

„Jo efektyvumo koeficientas COP (angl. Coefficient of Performance), kuris parodo, kiek kilovatvalandžių (kWh) šilumos galima gauti iš vienos kilovatvalandės elektros, paprastai nurodomas 3–4, t. y. per šildymo sezoną iš vienos kilovatvalandės elektros vidutiniškai tikimasi pagaminti 3–4 kWh šilumos. Šio koeficiento vertė priklauso ir nuo technologijos, ir nuo grunto savybių, bet svarbiausia – šildymo sezono metu ji mažai kinta, nes mažai kinta ir grunto temperatūra. Jeigu šildymui naudosime šilumos siurblį „oras-oras“ (šiluma imama iš lauko oro ir perduodama patalpų orui) arba oras-vanduo (šiluma imama iš lauko oro ir perduodama vandeniui, kuris cirkuliuoja patalpų šildymo arba vėsinimo sistemoje) – šių siurblių COP koeficientas gali būti nurodomas net ir iki 4, tačiau reikia žinoti, kad tokia vertė bus tik esant lauko temperatūrai +7 °C (standartinės šilumos siurblių bandymo sąlygos).

Specializuojamės oro vėdinimo, kondicionavimo ir šildymo sistemų pardavimu ir montavimu. Turime patirties individualiuose namuose, butuose, maitinimo įstaigose, ofisuose ar kitos paskirties projektuose. Mes siūlome visų tipų vėdinimo. kondicionavimo, šildymo montavimą ir priežiūrą, pradedant nuo paprastų sistemų iki modernių centralizuotų sistemų. Mūsų darbas užtikrins švaraus oro tiekimą į patalpas, šilto ar vėsaus oro palaikymą patalpose.Esame tinkamiausias pasirinkimas, norint gauti geriausią pasiūlymą, kvalifikuotų specialistų patarimus ir aukščiausio lygio aptarnavimą. Mūsų darbuotojai yra paslaugūs ir visada stengiamės pasiekti geriausią rezultatą.

UAB „UNIBALT“

www.unibalt.lt

Oro temperatūrai krintant, COP vertė taip pat krinta. Pasiekus -20 °C, jo vertė gali būti vos didesnė už 1, kas reikštų, kad šildomės praktiškai elektrinio šildymo būdu. Suprantama, tokie laikotarpiai būna trumpi ir reikėtų vertinti vidutinę šio koeficiento vertę per šildymo sezoną. Jos gamintojai vengia nurodyti, nes skirtingose šalyse vidutinė šildymo sezono lauko oro temperatūra ir drėgnis skiriasi. Lietuvos žiemos sąlygomis sunku tikėtis vidutinės COP vertės didesnės nei 2 ar 2,5. Kitas svarbus momentas – kad šilumos siurbliai, imantys šilumą iš oro, turi ribinę žemiausią temperatūrą, iki kurios gali veikti. Ji gali būti -20 °C ar geresnių modelių -25 °C, tačiau, nors ir stebime klimato atšilimą, vis dar turime atsižvelgti ir į žemiausią oro temperatūrą, pasitaikančią Lietuvoje. Jeigu tokia temperatūra pasitaikytų – orinis šilumos siurblys gali sustoti ir išvis netiekti šilumos. Todėl šilumos siurbliai oras-oras ir oras-vanduo kaip vieninteliai šilumos šaltiniai labiau paplitę šiltesnėse Europos šalyse, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, o toliau šiaurės link patartina kartu su tokiu siurbliu kombinuoti ir kitą šilumos šaltinį, tarkime, elektros, dujų, medienos ar granulinį katilą, bet tam, aišku, reikia papildomų investicijų“, – pataria K. Čiuprinskas.

Vėsinimo atveju gruntiniai šilumos siurbliai taip pat pranašesni prieš orinius energijos efektyvumo požiūriu. Orinio šilumos vėsinimo koeficientas EER (angl. energy efficiency ratio), parodantis, kiek kilovatvalandžių vėsos galima gauti iš vienos kilovatvalandės elektros, siekia 3–4. Gruntinio šilumos siurblio šis rodiklis gali siekti 5–6. Tačiau gana ilgai šiltuoju metų laikotarpiu grunto temperatūra būna tokia žema, kad nė nereikia įjungti šilumos siurblio kompresoriaus, pakanka leisti šilumnešiui pratekėti vamzdžiais, įkastais į gruntą, kad jis atvėstų iki 10–12 °C, o tokios temperatūros vandeniu jau galima vėsinti patalpas, taikant vėsinamųjų sijų, plokščių ar į pastato atitvaras įmontuotas sistemas.

Kokios technologijos – efektyviausios?

Dažniausiai taikomos ir ekonomiškai efektyviausios sistemos, kuriose tas pats įrenginys generuoja ir šilumą, ir šaltį, t. y. šilumos siurblys, galintis dirbti šildymo ir vėsinimo režimu. Tokiu atveju tiek šilumnešis, tiek šaltnešis yra vanduo.

„Viena iš technologijų, kuri vis dar neranda kelio į rinką, – būseną (fazę) keičiančių medžiagų naudojimas pastato šiluminei masei padidinti“, – pastebi A. Jurelionis. „Šios medžiagos gali būti integruojamos į statinių konstrukcijas, šylant bei vėstant pastatui medžiagos keičia būseną iš skysčio į kietą medžiagą ir atvirkščiai, taip absorbuodamos ir atiduodamos šilumą. Taip pat yra technologijų, naudojančių šiluminę energiją vėsinimui, pvz., absorbcinės šaldymo mašinos. Tačiau tai gana sudėtinga technologija, kuri gali būti taikoma stambiuose objektuose.“

Mokslininkas siūlo priimti kompleksinius sprendimus – tiek architektui, tiek inžinerinių sistemų projektuotojui dirbti kartu, pritaikyti tiek pasyvias, tiek aktyvias vėsinimo technologijas. Ieškantiems patikrintų ir efektyvių sprendimų biurų pastatuose verta atkreipti dėmesį ir į vėsinimo sijų technologiją (angl. Chilled beams). Tai integruotos oro tiekimo ir šildymo / vėsinimo sistemos, kurios vėsinamose patalpose nesukelia triukšmo.

Fotovoltiniai saulės elementai, gaminantys elektros energiją, taip pat gali būti integruojami su vėsinimo sistemomis.

„Dar viena tendencija Europoje – centralizuoti vėsinimo tinklai“, – pažymi profesorius A. Jurelionis. „Lietuvoje esame įpratę prie centralizuotu būdu tiekiamos šilumos tinklų, tačiau tokios šalys kaip Vokietija, Austrija ir kt. pradeda centralizuoto šilumos tiekimo tinklus pritaikyti vėsinimui. Taip galima sumažinti šalčio gamybos kaštus, padidinti efektyvumą, ypač derinant su giliosios geotermijos sistemomis“, – sako jis.

Kalbant apie renovuojamų pastatų vėsinimą, A. Jurelionio manymu, didžiausia problema – kondicionierių išorinių blokų sumontavimas. „Renovuojant individualų namą ar biurą lengviau numatyti, kur būtų galima sumontuoti išorinius įrenginius, vesti vamzdynus, tačiau daugiabučio atveju tai praktiškai labai sudėtinga arba net neįmanoma dėl dažniausiai įstiklinamų balkonų“, – tvirtina jis.

K. Čiuprinskas atkreipia dėmesį ir į kitą, estetinę problemą. Jo nuomone, taupydami brangų pastatų naudingąjį plotą tiek nekilnojamojo turto vystytojai, tiek architektai priima paprasčiausią sprendimą – montuoti daug vietos užimančius įrenginius ant stogo. Tačiau po kurio laiko pro iškilusių naujų, aukštesnių pastatų langus atsiveria ne tik panoraminiai vaizdai, bet ir inžinerinių sistemų raizgalynė. „Yra įvairių sprendimų jiems užmaskuoti. Paprasčiausias būdas – įrangą montuoti kompaktiškai ir aptverti ją ažūrinėmis konstrukcijomis. Šiuo atveju vėlgi reikalingi kompleksiniai sprendimai ir tam tikra projektavimo bei montavimo darbų kultūra“, – siūlo K. Čiuprinskas.

Gerą savijautą patalpose lemia ir drėgnumo parametrai

„Oro kondicionavimas yra nustatytos temperatūros, drėgnio bei švarumo oro ruošimo, tiekimo ir paskirstymo patalpoje procesas“, – patikslina K. Čiuprinskas. „Tai yra tobulesnis vėdinimas. Dažnai oro kondicionavimu vadinamas oro vėsinimas, kas nėra visiškai teisinga. Vėsinant orą, jei vėsinamasis paviršius yra vėsesnis nei rasos taško temperatūra, vandens garai kondensuojasi, virsta vandeniu ir vėsinimo sistema taip sausina orą. Tačiau vasarą, kai labiausiai reikalingas vėsinimas, paprastai užtektinai drėgmės yra lauko ore ir išsausėjusiu oru praktiškai niekas nesiskundžia. Netgi priešingai – sausesnis oras žmogui atrodo vėsesnis, gaivesnis nei tos pačios temperatūros drėgnas oras. Žiemos metu oras pastato išorėje yra gerokai sausesnis, jeigu skaičiuosime vandens masę viename kubiniame metre oro. O santykinė drėgmė tuo pat metu yra artima 100 proc. Pašildžius tokį sausą orą iki 20 °C patalpos temperatūros, su rekuperacija ar be jos, radiatoriais ar grindimis, oras tampa vos 20 proc. santykinės drėgmės“, – sako specialistas.

„Ta pati vandens garų masė, tik kitokioje temperatūroje lemia skirtingą rezultatą, todėl be papildomo drėkinimo žiemos metu sunku išsiversti, ypač biuruose“, – sako K. Čiuprinskas. Jo teigimu, nė viena šildymo sistema šiuo požiūriu nėra pranašesnė už kitas (nors įrangos pardavėjai dažnai teigia priešingai), tiesiog reikia drėkinti orą – ar taikant oro kondicionavimo (ne vien vėsinimo) sistemą, ar vietiniais oro drėkintuvais, ar įsigyjant akvariumą, daugiau augalų, ar, galų gale – padžiaunant rankšluostį.

Tvarumo link

ES direktyvos daug prisidėjo prie to, kad šaldymo įrangos ir kondicionierių gamintojai pirmiausia pereina prie ekologiškų šaltnešių bei triukšmo lygio (vidinio ir išorinio bloko) mažinimo. „Kitas svarbus aspektas – tai automatizavimo lygio didėjimas, valdymas telefonu bei kitų išmaniųjų technologijų diegimas didesniam komfortui pasiekti“, – sako A. Jurelionis. „Pvz., jau net paprasčiausi įrenginiai turi vadinamąją „akį“, kuri skenuoja patalpą ir į ją įėjus gali nuo žmogaus nukreipti oro srautą arba jį sumažinti.“

Efektyviausios sistemos, kurios šaltnešį gali paimti tiesiai iš aplinkos, tarkime, atvirų vandens telkinių, arba šaltnešis ruošiamas centralizuotai ir tiekiamas keliems dideliems objektams, bet, deja, tokios sistemos dažniausiai pasižymi ir didžiausia pradine investicija. Tai ypač stabdo šių sistemų diegimą, nors ilgalaikėje perspektyvoje jos būtų daug efektyvesnės už tradicines, pastebi mokslininkas.

Elgsenos įpročiai veikia mikroklimato reikalavimus

„Vėsinimo poreikis dažnai siejamas su žmonių elgsena, organizacijų kultūra“, – atkreipia dėmesį profesorius A. Jurelionis. „Pavyzdys – laisvesnis aprangos kodas, galimybė darbuotojams varstyti langus, nuleisti žaliuzes gali labai reikšmingai sumažinti metines energijos sąnaudas vėsinimui. Yra šalių, pvz., Nyderlandai, kur mikroklimato parametrams keliami griežtesni reikalavimai, jei nėra galimybių žmonių adaptacijai. Kitaip tariant, jei žmones, dirbančius biure, traktuojame kaip žuvytes akvariume, jiems turime palaikyti labai konkrečią oro temperatūrą (pvz., +22±1 °C), oro judrumą ir t. t. Tačiau, jei leidžiame žmonėms reaguoti, keisti aprangą, atidaryti langą ar pan., tuomet mikroklimato reikalavimų diapazonas gali būti platesnis (pvz., oro temp. +22±3 °C). Tai reiškia, kad galėsime sutaupyti įrengdami mažesnės galios šildymo ir vėsinimo sistemas, užtikrinsime didesnį žmonių pasitenkinimą aplinka“, – sako mokslininkas.

RĖMĖJO TURINYS

Parašykite komentarą


Komentarai

  1. „vėsinimas paviršiais, taip pat kaip ir šildymas – nesukelia papildomo oro judėjimo“ – profesorius kiek klysta. Matyt, pamiršo, kad kai oras įšyla, jis pasidaro lengvesnis ir ima kilti į viršų, nes jį išstumia šaltesnis bei sunkesnis oras, kuris savo ruoštų atvėsta, prisiliesdamas prie šaltų lauko sienų ir ypač – prie langų. Tad, turint grindinio šildymo sistemą, šaltas skersvėjis palei grindis – įprastas reikalas. Atidavus šilumą per langą, patalpos oras labai stipriai atviesta, krenta žemyn ir keliauja palei grindys link tos vietos patalpos gilumoje, kur šis šaltas srautas pagaliau sušila ir ima kilti į viršų.
    Analogiškai gravitacija tarp šilto ir šalto oro veikia ir vasara. Tik – atbulinė kryptimi (nuo šaltų grindų patalpos gilumoje – link įšilusio lango stiklo, įkaitusios nuo saulės palangės bei kitų šalia esančių paviršių). Tad ir čia jusime šaltą skersvėjuką palei grindis. Be to, žmogui yra labai nesveika vaikščioti per šaltas grindis basomis, šliaužioti ten, arba dar blogiau – bandyti ant jų atsigulti ar atsisesti.

    Mano galvą, pats geriausias šildymo ar vėsinimo būdas – tiesiog pripildyti patalpą norimos temperatūros oru. T.y. – naudoti šilumos siurblius oras-oras. Grindys, kaip tarpinis šilumos nėšiėjas, yra nevykęs sprendimas, nes:
    – turi labai didelė inerciją;
    – praranda ~15% energijos į gruntą;
    – priverčia šilumos siurblį dirbti prastesniu šilumos atgavimo koeficientų, nes reikalauja gerokai didesnio temperatūrų skirtumo tarp nešėjų;
    – yra neįmanoma sukoncentruoti visus šilumos (ar šalčio) išsiskyrimus ties langais, kur jų labiausiai reikia.
    Iš kitos pusės, oro judėjimas pats savaimė nėra blogis, atvirkščiai – jis yra būtinas ir turi apimti visą patalpos ertmė, kad užtikrinti nuolatinė oro kaitą, vienodą oro kokybę bei temperatūrą, kad neliktų jokių kampų, kur ramiai galėtų augti pelėsių kolonijos. O langai iš turi būti apipučiami labai intensyviai, norint išvengti kondensato. Tik reikia tinkamai paskirstyti oro srautus, kad netrukdytų žmonėms. Pvz – pūsti orą ties langais. Iš viršaus – žemyn. Tada ir palei grindys keliaus šiltas oro srautas, o ne šaltas.