Pagrindiniai tokią teisę turintys subjektai – prokurorai. Jie pagal Prokuratūros įstatymą viešąjį interesą gina nustatę teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu (pažymėtina, kad teisė ginti viešuosius interesus numatyta ir Architektų rūmų įstatyme). Taigi viešojo intereso gynimas teisme galimas tik esant teisės akto pažeidimui. Pirmiau neįtvirtinus architektūros kokybės reikalavimų teisės aktuose, teisinėmis priemonėmis neįmanoma ginti viešojo intereso architektūros srityje.
Iš šios apžvalgos matyti, kad bene visos šiuo metu naudojamos teisinės priemonės būtų kur kas efektyvesnės, o jų rezultatai lengviau (arba apskritai) apginami, jei jos būtų įgyvendinamos remiantis iš anksto apibrėžtais, visuomenės apsvarstytais, formaliai įtvirtintais ir paviešintais architektūros kokybės reikalavimais. Kitu atveju priimami sprendimai tampa tik rekomendaciniais ir susidūrę su kitais, ypač ekonominiais, interesais nueina į antrą planą, taigi nepasiekiami tie rezultatai, kurių šiuo atveju tikimasi.
Išankstinis kriterijų apibrėžimas kur kas labiau atitiktų ir visų šių procesų dalyvių interesus – autorius galėtų iš anksto žinoti, ko iš jo tikimasi (reikalaujama), statytojui atsirastų galimybė aiškiau planuoti savo veiklą, visuomenė būtų užtikrinta, kad už uždarų durų tarp statytojo ir architekto bus priimami jos interesų nepažeidžiantys sprendimai.
Ar galima?
Įsitikinus praktiniu architektūros kokybės kriterijų trūkumu išlieka klausimas, kaip juos apibrėžti ir kur ta riba, už kurios jau tikrai nebegalima kištis į architekto kūrybos laisvę ir riboti statytojo teises. Šioje vietoje pažymėtina, kad bet kokie statinių reikalavimai riboja ir statytojo, ir autoriaus teises, todėl juos nustatant būtina laikytis žmogaus teisių ribojimams keliamų reikalavimų.
Konstitucinis Teismas nurodė, kad pagal Konstituciją riboti konstitucines teises ir laisves galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: 1) tai daroma įstatymu; 2) ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; 3) ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; 4) yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (2002 m. birželio 13 d. nutarimas). Atsižvelgiant į tai, kad bet kurio reguliavimo tikslas yra (turėtų būti) ne pats suvaržymų nustatymas, bet visuomenės vertybės, kurių jais siekiama, gali kilti klausimas, ar teisinis reguliavimas yra vienintelis būdas pasiekti šiuos tikslus. Atsakant pažymėtina, kad pati teisės doktrina pripažįsta, jog žmonių elgesį gali lemti ne tik teisė – jį lemia ir moraliniai bei religiniai įsitikinimai, ekonominė ar kitokia nauda, baimė ir kiti veiksniai (Baublys, L. et al. Teisės teorijos įvadas, 2012). Konstitucinis Teismas teisinį reguliavimą taip pat yra apibrėžęs kaip „socialinės inžinerijos priemonę, būdą per teisę siekti tautos gerovės“ (2000 m. spalio 18 d. nutarimas), t. y. ne vieninteliu būdu.
Vis dėlto, kitaip nei moralinių, religinių ar kitų minėtų nuostatų atveju, teisės normų įgyvendinimas gali būti užtikrinamas valstybės prievartos priemonėmis. Taigi jei konkrečiuose visuomeniniuose santykiuose pagrįstai kyla tam tikro elgesio privalomumo poreikis (ypač kai kitos priemonės nebepadeda pasiekti norimų rezultatų), teisinis reguliavimas yra bene efektyviausia jo užtikrinimo priemonė ir jis, laikantis Konstitucinio Teismo įvardytų sąlygų, gali būti nustatytas siekiant visuomenei naudingų tikslų.
