Nors Konstitucinio Teismo praktikoje, įstatymuose apibrėžta aplinkos sąvoka apima ir antropogeninius (žmogaus sukurtus) elementus, taip pat tai, kad tarptautiniuose dokumentuose akcentuojami abu – natūralios ir žmogaus sukurtos – aplinkos aspektai kaip būtini asmens gerovei ir jo pagrindinėms teisėms įgyvendinti (Jungtinių Tautų Žmogaus aplinkos konferencijos deklaracija) ir reikalaujama skirti deramą dėmesį ne tik fiziniams, bet ir psichologiniams, socialiniams bei estetiniams aplinkos veiksniams (Europos aplinkos ir sveikatos chartija), mūsų šalyje aplinkos apsauga vis dar dažnai suprantama kaip gamtos apsauga, ir šiuo metu nė vienas Lietuvos Respublikos įstatymas neįtvirtina konkrečių reikalavimų, skirtų jau suformuotos urbanistinės aplinkos apsaugai nuo ją žalojančių invazijų. Tarptautiniuose dokumentuose minimi psichologiniai, estetiniai, socialiniai sveikos aplinkos veiksniai taip pat dar nepripažįstami tokiais reikšmingais, kad jiems būtų skiriamas pakankamas teisėkūros dėmesys.
Nagrinėjant architektūros įtaką pamatinėms visuomenės vertybėms aktualu ir tai, kad Konstitucijos ginama žmogaus sveikata apima ne tik fizinę, bet ir dvasinę bei socialinę žmonių, visuomenės gerovę – taip ją ragina suprasti Pasaulinė sveikatos organizacija, taip ji yra apibrėžta Sveikatos sistemos įstatyme. Ne vienas mokslinis tyrimas yra pagrindęs architektūros įtaką fizinei ir psichologinei žmonių sveikatai, darbingumui, socialiniam aktyvumui ir kitiems gyvenimo kokybės aspektams, tačiau statybos teisinis reguliavimas iki šiol daugiausia apsiriboja fizinės sveikatos ir gyvybės apsauga, neginant ir negarantuojant visos žmonių sveikatos apsaugos.
Išvados
Apibendrinus matyti, kad straipsnyje įvardytos ir kitos architektūros srityje įgyvendinamos konstitucinės vertybės ne tik leidžia, bet ir įpareigoja valstybę užtikrinti jas teisinėmis priemonėmis, o kalbant apie architektūros kokybės kriterijų sąrašą – nustatyti jį bent jau tokį, kuris apimtų švarios ir sveikos aplinkos (įskaitant estetinį aspektą), sveikatos (fizinės, dvasinės ir socialinės žmogaus bei visuomenės gerovės), saugomų teritorijų bei kultūros paveldo (ir esamo, ir dar tik formuojamo) apsaugos aspektus.
Svarbu ir tai, kad architektūros kokybės užtikrinimo priemonės negali būti teisėtos bei efektyvios iš anksto neapsibrėžus ir viešai nepaskelbus, ko konkrečiai jomis siekiama. Atsižvelgiant į aptartus argumentus laikytina, kad jau šiuo metu egzistuoja ne hipotetinis, bet realus pamatinius visuomenės interesus atspindinčių ir juos išreiškiančių architektūros kokybės kriterijų poreikis, kuris turi būti užpildomas įvertinant minėtus interesus, bet kartu nepaneigiant kūrybos laisvės ir kitų konkuruojančių konstitucinių vertybių.
Kitaip tariant, ne kuri nors radikali nuostata, bet būtent balanso kategorija turėtų dominuoti sprendžiant architektūros ir teisinio reguliavimo tarpusavio santykių klausimus.
Autorės dosjė
Daiva BAKŠIENĖ yra baigusi architektūros bakalauro ir magistro studijas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultete. Nuo 2004 metų – atestuota projekto vadovė, projekto architektūrinės dalies vadovė, projekto ekspertizės vadovė. Vadovavo rengiant Utenos daugiafunkcio sporto centro, Seimo rūmų rekonstrukcijos ir naujos posėdžių salės statybos, daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitų statinių projektus.
