Ar privaloma?
Trečias klausimas, kuris kyla svarstant apie architektūros kokybės kriterijų poreikį – kada valstybė gali, o kada privalo įsikišti į tam tikrus visuomeninius santykius. Kaip jau minėta, šiuo metu demokratinėse teisinėse valstybėse pripažįstama, kad ne įstatymų leidėjo valia pati savaime yra teisinio reguliavimo tikslas, o prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimas, visuomenės darnos ir kitų jos interesų įgyvendinimas. Taigi nurodytiems tikslams pasiekti įstatymų leidėjas gali pasitelkti teisinį reguliavimą kaip socialinės inžinerijos priemonę.
Šiuo aspektu svarbi ir viešojo intereso kategorija – teismų praktikoje jis apibrėžiamas kaip „teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija“ (2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad „valstybės paskirtis yra garantuoti viešąjį interesą“ (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas), tad jei tam tikroje srityje egzistuoja konstitucines vertybes išreiškiantis visuomenės interesas, jis ne tik gali, bet ir turi būti užtikrinamas teisinėmis priemonėmis.
Ar visuomenės interesas architektūros srityje išties egzistuoja, įtikinamai atsako Lietuvos architektų rūmų atlikta reprezentatyvi visuomenės apklausa: net 91 proc. iš daugiau kaip 1100 apklaustų pilnamečių Lietuvos gyventojų nurodė, kad jiems labai svarbi (36 proc.) arba greičiau svarbi (55 proc.) aplinka, kurioje jie gyvena (1 pav.).
Gyventojų atsakymai į klausimą, kas jiems konkrečiai aktualu turint omenyje jų gyvenamąjį būstą, parodė, kad nors (ir pagrįstai) fizinių poreikių užtikrinimas pirmauja tarp visų atsakymų, tokios vertės kaip estetinis patrauklumas, teigiamas psichologinis poveikis, paskirties atpažįstamumas, miesto, kvartalo veido kūrimas anaiptol neliko neįvertintos – jas kaip labai svarbias arba greičiau svarbias įvardijo atitinkamai 86 proc., 88 proc., 69 proc., 55 proc. gyventojų (2 pav.).
Įdomu, kad atsakymai nedaug skyrėsi ir klausiant gyventojų apie kitus juos supančius statinius paneigdami įsigalėjusią nuomonę, jog mūsų šalies piliečiai rūpinasi tik savo turtu ir neteikia reikšmės tam, kas vyksta aplink juos (visą apklausos ataskaitą žr. www.architekturumai.lt). Taigi visuomenės interesas turėti kokybišką, jos fizinius, dvasinius bei socialinius poreikius atitinkančią aplinką, be abejo, laikytinas faktiškai egzistuojančiu ir reikšmingu interesu, o įvardytos architektūros vertės gali tapti atspirtimi formuluojant architektūros kokybės kriterijų sąrašą.
Atsakant į tai, kiek šie visuomenės interesai atspindi ir išreiškia pamatines vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija, užtenka apžvelgti žmogaus teises ir laisves nagrinėjančią Konstitucinio Teismo praktiką bei konkrečius teisės aktus, kad suprastume, jog architektūra turi tiesioginę įtaką ne vienos Konstitucijoje įtvirtintos visuomenės vertybės įgyvendinimui – tuo neabejojama nustatant statinių architektūros reikalavimus saugomų teritorijų ir kultūros paveldo apsaugos srityje, taip pat nekeliami klausimai dėl statinio architektūrinių sprendinių įtakos žmogaus fizinei sveikatai bei gyvybei. Tačiau kai kurioms konstitucinėms vertybėms dėmesio architektūros srityje akivaizdžiai pritrūksta.
Viena tokių – švari ir sveika aplinka.
