Lietuvos architektų rūmų inicijuotoje ir kartu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Architektūros pagrindų ir teorijos katedra bei Lietuvos architektų sąjunga 2014 metų rudenį surengtoje tarpdisciplininėje mokslinėje konferencijoje „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“ buvo išsakyta ne viena abejonė, ar įmanoma žodžiais apibrėžti ir įtvirtinti architektūros kokybės reikalavimus neužkertant kelio architektūros raidai, novatoriškumui, architekto saviraiškai. Girdėjosi nuomonių, kad bandoma sujungti priešingus, tarpusavyje nederančius dalykus – architektūrą (kūrybą, meną, laisvę) ir teisinį reguliavimą (suvaržymą, griežtumą, išankstinį apibrėžtumą).
Kartu buvo išsakomas ir nusivylimas esamu architekto statusu visuomenėje, jo bejėgiškumu, privataus kapitalo diktatu, visuomenės poreikių architektūros srityje neužtikrinimu. Jau daugiau kaip 20 metų gyvename (arba mokomės gyventi) teisinėje valstybėje, todėl būtų sunku paneigti, kad teisinis teritorijų planavimo, statybos bei kitų sričių reguliavimas, jei ir nesiekia, tai bent jau sudaro sąlygas rastis išsakytoms problemoms.
Kartu pripažintina, kad architekto veiklai ir šiuo metu yra taikomas ne vienas teisinis apribojimas (pati architekto profesija priskiriama reglamentuojamoms profesijoms) – teisės aktuose yra įtvirtinti statinių reikalavimai, nustatyta tvarka atliekamos projekto tikrinimo procedūros, vykdomas architektų atestavimas, numatyta atsakomybė už teisės aktų pažeidimus ir padarytą žalą. Statybos įstatyme netgi apibrėžti esminiai statinio architektūros reikalavimai, laikytini dalimi tų architektūros kokybės kriterijų, kuriems buvo skirta ši konferencija.
Taigi architektūros ir teisinio reguliavimo santykis nėra nauja tema, tačiau sprendžiant iš visuomenės bei pačių architektų išsakomos kritikos matyti, kad esamos teisinės priemonės negali užtikrinti aukštos architektūros kokybės. Todėl šiame straipsnyje norima įvertinti, ar iki šiol plačiau nenagrinėtų architektūros kokybės kriterijų trūkumas nėra viena tokios situacijos priežasčių. Ir jei vis dėlto egzistuoja praktinis tokių kriterijų poreikis, tai ar galima (o gal net privaloma) išsamiau juos reglamentuoti?
Ar reikia?
Praktinį architektūros kokybės kriterijų poreikį pagrįstų kruopšti nustatytų priemonių ir jų taikymo pavyzdžių analizė. Tačiau užtenka tik apibendrintai paminėti keletą pagrindinių kiekvienos jų aspektų, ir šis poreikis gana įtikinamai išryškėja.
Teritorijų planavimas. Teritorijų planavimo įstatymas numato, kad vienas galimų teritorijos naudojimo reglamento reikalavimų yra architektūriniai reikalavimai, kurių sąvoka šiame įstatyme iki 2014 metų nebuvo atskleista, o dabar ji paaiškinama tik kaip „pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymas, automobilių stovėjimo vietų išdėstymas ir kita“. Dėl šio neaiškumo, taip pat dėl to, kad architektūrinius reikalavimus nustatyti neprivaloma, paprastai teritorijų planavimo dokumentuose jie ir nėra nustatomi. Jei įstatymų lygmenyje būtų įtvirtintas esminių architektūros kokybės kriterijų sąrašas, jų detalizavimas planavimo procese, atsižvelgiant į konkrečias vietos sąlygas bei kitus veiksnius, galėtų būti aiškiai suprantamas ir numatytas kaip privalomas.
