Viešųjų pastatų renovacija: ar realu siekti A arba A+ klasės?

2018 kovo 5 d.
„Savivaldybių pastatų fondas“
SA archyvo nuotr.

Reikalavimas statyti aukščiausios energinės klasės pastatus atveria dar vieną žiojėjančią prieštarą. Renovuojamiems pastatams tokių reikalavimų kol kas nėra: seni pastatai modernizuojami pasiekiant C, geresniu atveju – B ir tik labai retai – A klasę. Ar teisinga tokia taktika ir kaip turėtų būti elgiamasi modernizuojant viešuosius pastatus? Šių pastatų išlaikymas tuština visų mokesčių mokėtojų kišenes, taigi, ar nevertėtų, siekiant aukštesnės jų klasės, sykiu palengvinti išlaidų naštą?

forumas / 1
r gatautis grey 230

Ramūnas Gutautis.
Daugiabučių modernizavimo ekspertas

Europos direktyvos numato, kad turi būti tvarkoma ne mažiau nei 3 proc. viso viešojo pastato ploto per metus. Galbūt tai neatrodo įspūdingas skaičius, bet, apskaičiavus kvadratūrą, plotai ne tokie ir maži. Europos direktyvos pagrindinė idėja – viešuosius pastatus tvarkyti panaudojant geriausią praktiką ir parodant visiems, kaip turėtų būti tvarkomi pastatai, kiek galima pasiekti.

Bandymų paleisti šią procedūrą buvo, netgi „sustyguoti“ ESCO modelį, jį išbandyti pritaikant Vyriausybės pastatams. Tačiau procesas labai „susivėlė“ ir tokio pavyzdžio, kad būtų suruošta dokumentacija, suderinta viešaisiais pirkimais, kiek žinau, iki šiol neturime.

Jeigu Vyriausybė leidžia savo pastatus tvarkyti iki C ar B klasės, nesiekdama aukštesnių tikslų, tai kaip vėliau prišnekinti privačius nekilnojamojo turto savininkus, kad jie siektų aukštesnių kategorijų? O pasiekti aukštesnes A ar A+ klases be gerai sutvarkytos ventiliacijos sistemos, rekuperatorių praktiškai neįmanoma.

Pakelti daugiabučių klasę yra keblu, nes žmonėms nėra paprasta tą įrodyti, netgi sunku paaiškinti, kas ta ventiliacija. Čia reikėtų daugiau teisingos propagandos. Dabar renovuojamuose daugiabučiuose Lietuvoje yra tiesiog reikalaujama išvalyti ventiliacijos kanalus. Kai kalbu apie tai su kolegomis užsienyje, jie kraipo galvas, ragina nekartoti jų klaidų, nes tai turės ilgų, bjaurių pasekmių ir pačioms pastatų konstrukcijoms, ir žmonių sveikatai. Turi būti užtikrintos higienos normos. O jos viešuosiuose pastatuose dėliojamos šiek tiek kitaip: ventiliacija turi veikti tuo metu, kai žmonės būna pastate, o naktį ne taip ir būtina keisti oro labai dideliais kiekiais. Šiek tiek keista, kad Vyriausybė, iš dalies finansuodama pačių daugiabučių namų renovaciją, nekelia reikalavimo, kad jų energinė klasė turėtų būti gana aukšta, ypač dabar, kai naujiems pastatams reikalaujama A+, o daugiabučiai renovuojami pagal C klasei keliamus reikalavimus. Juk daugiabučių renovacija – tai kapitalinis remontas, kuris galios kone 30 metų, todėl ilgalaikiu požiūriu kažin ar tai geros investicijos. Juk namai sutvarkomi tik iki pusiau geros būklės, jie ir toliau stovės puskiauriai. Ir jeigu turėsime kvartalus, kur vienas pastatas A+ ar net A++, o šalia C klasės, tai atrodo keista ne tik iš energinės pusės, bet ir skaičiuojant šilumos šaltinius, projektuojant miestų inžinerinius, šilumos tiekimo tinklus. Ta grandinė nueina tolyn per visą energinę sistemą, sprendimas tampa neišbaigtas.

forumas / 2
Remigijus Simanavičius

Remigijus Simanavičius.
Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos valdybos pirmininkas

Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo pastato paskirties, turi būti svarstomi racionalūs sprendimai, kurie duotų ilgalaikę naudą. Kada kalbama apie viešuosius pastatus ir jų gyvavimo ciklo prailginimą, turi būti ypač kreipiamas dėmesys į jų panaudojimą ateityje ir energines klases. Vienareikšmiškai atsakyti, ar privalo būti A ar A+ klasė, negalima, nes turi būti įvertinta pastato būklė, jo panaudojimo perspektyvos, ir tik tada priimtas sprendimas, ar modernizuoti į A+ klasę yra racionaliausias būdas. Kai kuriais atvejais toks modernizavimo siekis gali būti ekonomiškai nepagrįstas, bet tikrai dažnai racionaliausia yra modernizuoti ne tik į A+, bet ir į A++ klasę.

Viešųjų pastatų Lietuvoje yra gana daug, todėl jų renovacija tikrai aktuali. Vienas iš uždavinių būtų tiek valstybės institucijas, tiek pastatus, kuriuose teikiamos viešosios paslaugos, pritaikyti naujiems poreikiams – šių pastatų eksploatavimas šiandien valstybei yra didelė našta. Čia tikrai svarbu šeimininkiškas požiūris, turėtų būti išsprendžiami visi klausimai. Kai kur nemaža dalis pastatų, pavyzdžiui, mokyklos, jau yra modernizuotos, tačiau šiandien jau galime kelti klausimą, ar jų nereikėtų iš naujo modernizuoti, nes vargu ar jos atitinka šios dienos poreikius. Modernizavimas visais atvejais turi būti nukreiptas į ilgalaikius tikslus, priimamas toks sprendimas, kad po kelerių metų nereikėtų galvoti apie pakartotinius darbus.

Valstybė galėtų rodyti pavyzdį, taikydama šiuolaikiškus sprendimus, modernizuodama pastatus ir siekdama pačios aukščiausios klasės. Tokiu būdu galbūt net rinkai būtų rodomas pavyzdys, koks turėtų būti požiūris į modernizavimą. Deja, tokios praktikos Lietuvoje nėra – jeigu šiandien pasižiūrėtume į A klasės pastatų sertifikatus, turbūt vienos rankos pirštais galėtume suskaičiuoti, kiek yra viešųjų pastatų, atitinkančių bent jau A klasę.

forumas / 3
Vytautas Rimkus

Vytautas Rimkus
Techninis prižiūrėtojas

Jau 10 metų dalyvauju daugiabučių renovacijos procese, pats atlikau monitoringą ir apskaičiavau, kad renovavus pastatą sutaupoma apie 56 proc. šilumos. Taigi, sutaupymas yra didžiulis. Ligoninėse, mokyklose paprastai langai pakeičiami į plastikinius, bet jie nebūtinai yra panacėja. Jei jie tik šiltina pastatus, tačiau yra nesandarūs, daug sutaupoma nebus. O mažai kas apie sandarumą ir šneka, nors jis lemia apie 80 proc. sutaupomos šilumos – tik 20 proc. lemia šiltinimas.

Iš pradžių maniau, kad ir tie 56 proc. yra gerai. Bet matau, kad po renovacijos labai suprastėja vėdinimo situacija. Pastatą užsandarina, o ventiliacija dažnai neveikia, žmonės kvėpuoja blogu oru, atsiranda pelėsis. Niekas santykinės drėgmės patalpose nematuoja. Ateini iš lauko į butus pas žmones – tragedija! O kas ligoninėse?! Tiek mokyklose, tiek ligoninėse nėra jokio vėdinimo. Jau 40 metų dirbu statybose ir matau, kad vėdinimo kultūra pas mus kaip buvo nesprendžiama ir nesuvokiama, taip ir liko.

Turi būti priimami sprendimai – būtinai turi būti einama prie A klasės. Norint ją pasiekti, pirmiausia reikia atlikti sandarumo bandymus. Aišku, sandarumas kainuos brangiau. Bet viešosiose įstaigose, ligoninėse, mokyklose bent pasipriešinimo nebus, iš dalies bus net paprasčiau, nes nereiks tartis su gyventojais, imi ir darai – po klasę, po palatą. Šiltinant pastatą, būtų galima į gerąsias patalpas (klases, palatas) orą tiekti iš fasadų. Iš rekuperatorių oras patektų į koridorių ir ten būtų susiurbiamas, tada vėl tiekiamas atgal į viršų ar į apačią.

Dažnai klausiu žmonių iš visuomenės higienos centro, kodėl jie nereikalauja, kad būtų priverstinis vėdinimas, kodėl priima tokius projektus? Dabar juk yra visokių sprendimų. Pas mus visur rašoma: „bus labai brangu“. Na, tai imkit ir paskaičiuokit! Reikia apie tai diskutuoti. O padarius tikrai sandarų namą, garantuotai dar būtų dvigubai sutaupoma. Gal labai greitai tai neatsipirktų, bet per 10 metų – tikrai.

forumas / 4
Marius Narmontas

Marius Narmontas.
Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius

Ministerija skatina gyventojus siekti kuo aukštesnės pastatų energinio naudingumo klasės, be to, jau turime pavyzdžių, kai modernizuojami daugiabučiai pasiekia net A+ klasę. Manau, kad tai, kas išbandyta daugiabučių renovacijoje, turėtų būti pritaikoma ir renovuojant valstybei priklausančius pastatus.

Atkreiptinas dėmesys, kad optimalaus sąnaudų atžvilgiu pastatų energinio naudingumo lygio skaičiavimai parodė – pastatams po modernizavimo yra optimali C energinio naudingumo klasė. Atitinkamai nuo 2014 m. tai numatyta kaip minimalus energinio naudingumo reikalavimas pastatams po modernizavimo.

Naujausi, 2017 m. atlikti skaičiavimai parodė, kad nustatyti minimalūs reikalavimai modernizuotiems pastatams yra truputį per žemi ir svarstytinos galimybės juos pakelti iki B klasės reikalavimų.

Kalbu apie bendrus, minimalius techninius reikalavimus, kurie atitinka sąnaudų atžvilgiu optimalų lygį. Nustatyti reikalavimai tikrai nėra maksimalūs, virš kurių negalima ar nereikia judėti.

Modernizuojant valstybei priklausančius pastatus, tikrai būtų galima siekti aukštesnių energinio naudingumo klasių, tuomet gerokai sumažėtų eksploatacinės išlaidos (palyginus A klasės pastatus su žemesnės klasės pastatais, suvartojamos energijos kiekis skiriasi kartais). Taip pat tai būtų teigiamas pavyzdys rinkai – apie valstybės pavyzdį gyventojams kalbama praktiškai visose direktyvose ir tai yra skatintinas dalykas.

Teisiškai tikrai yra galimybių modernizuojant valstybės pastatus siekti aukštų energinio naudingumo klasių, bet kol kas nėra prievolės.

Nustačius labai aukštus energinio naudingumo reikalavimus visiems modernizuojamiems pastatams, gali būti, kad bus neįmanoma jų pasiekti dėl jau esamo statinio specifikos. Modernizuojant statinį ne visada įmanoma pasiekti aukštų rodiklių dėl, pavyzdžiui, jau esamų konstrukcinių sprendinių, pastato orientacijos pasaulio šalių atžvilgiu, dėl saugotinų kultūros paveldo vertybių ar kt.

Kiekvienas atvejis turėtų būti nagrinėjamas atskirai, siekiant įvertinti maksimumą, kurį galima pasiekti.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 1.

Komentarai