Magdalena Beliavska
Kas sieja prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelę, pelkę, judrią sankryžą strateginėje vietoje, tankią girią ir miesto aikštę? Nors dalis išvardytų erdvių yra natūralaus pobūdžio, o likusios – žmogaus sukurtos, kiekviena turi individualų mikroklimatą. Mikroklimatas – tai nedidelėje teritorijoje vyraujančios specifinės, aplinkos sąlygų formuojamos klimato kondicijos. Nors ir mažo ploto, mikroklimatinės zonos turi didžiulę reikšmę lokaliame kontekste. Sudarkius, išderinus mikroklimatą gali tekti susidurti su kylančia temperatūra, sausromis ar nesuvaldomomis liūtimis. Kiekviena žmogaus intervencija į natūralią aplinką turi teigiamą ar neigiamą įtaką vietos mikroklimatui – tad imantis naujųjų viešųjų erdvių projektavimo, kelių tiesimo darbų, gyvenamųjų kvartalų įgyvendinimo ar net miesto parkų įrengimo, būtina pasverti sprendinius ne vien finansinės ar estetinės naudos šviesoje, bet ir sąžiningai įvertinti jų įtaką bendram vietovės mikroklimatui.
Bendrai tvarumo sąvoka ir gerosios projektavimo praktikos buvo aptartos kovo 1 dieną įvykusio, „Statyba ir architektūra“ bei „Ponas Akmuo“ organizuoto vebinaro metu. Vebinaras „Tvarumas viešosiose erdvėse: kaip idėjas paversti realybe?“ sužadino diskusiją apie šiais laikais Lietuvoje kuriamų viešųjų erdvių žalumo ir ilgaamžiškumo užtikrinimo problematiką, natūralių, tvarių medžiagų naudojimą, visapusiškai kokybiškos, gamtai palankios aplinkos komponavimą.
Tvarumas – tai aplinkosauginių, socialinių ir ekonominių veiksnių harmonija
Vebinaras atidarytas klausimu – kas yra tvarumas? Buvo paminėti tokie terminai kaip darna, etiškumas, ilgaamžiškumas ar atsakomybė. Vienas iš daugybės tvarumo aspektų – darnių miestų ir bendruomenių siekis. Įtraukios ir tvarios urbanistikos judėjimas neįmanomas be visuomenės dalyvavimo planuojant miesto plėtrą bei įsitraukiant į jo valdymą. Vebinaro metu pristatyti projektai vienaip ar kitaip atsiliepia ir šį aspektą – juk bendruomenių aktyvumą, susidomėjimą mieste vykstančiais procesais didžiąja dalimi sąlygoja ir tam skirtų kokybiškų ir saugių viešųjų erdvių artimoje aplinkoje atsiradimas.
Vilniaus vystymo kompanijos atstovai Vaidas Matulionis ir Audrius Markevičius pristatė Šeškinės kalvų teritorijai pasiūlytą „Mamuto parko“ projektą. Idėjos autoriai BAULAND, kartu su ekspertų komanda, pasiūlė sukurti aplinką, kurioje galima susipažinti su unikalia miesto reljefo formavimosi istorija: Vilnius yra vienintelė Europos sostinė, įsikūrusi ties pačia paskutinio apledėjimo riba. Parke būtų eksponuojami mamutų radiniai, edukacijos apie ledynmetį ir poledynmetį elementai. Projektas pasižymi jautriu požiūriu į žemės panaudojimą ir ekologiniais sprendimais: siekiama stiprinti gamtinio karkaso elementus, kurti biologine įvairove pasižyminčią aplinką ir, įdomiausia – 80 proc. teritorijos plote įkurti „baltąsias zonas“, kuriose negalima žmonių veikla. Daug dėmesio skiriama pasiekiamumui alternatyviu transportu, energijos tausojimui ir jos poreikio optimizavimui, taip pat – lankytojų saugumo užtikrinimui. Numatyta naudoti atsparias medžiagas, vengti kietųjų dangų, įdiegti tvarias drenažo sistemos. Bus minimalizuojami taršos šaltiniai – net apšvietimas, galintis išderinti natūralius gyvūnų ciklus.
Kitas pateiktas pavyzdys – Vilniaus japoniškas sodas, kuriame įdiegti žmonių sveikatą ir gerovę, energinį efektyvumą, teritorijos atsparumą, taršos mažinimą, žemės panaudojimą ir ekologinės vertės užtikrinimą skatinantys sprendiniai. Projekte panaudotos aplinkai palankios medžiagos, stengiamasi kurti kokybišką poilsio vietą ne vien gyventojams, bet ir aplink esančių biurų darbuotojams, mokyklos bendruomenei. Čia maksimaliai išsaugoti vietos medžiai, tvenkiniai įžuvinti.
Tvarūs kraštovaizdžio sprendiniai miesto pagrindinei alėjai
Sedulinos alėjos projektas Visagine, pristatytas kraštovaizdžio architekto Vainiaus Pilkausko, – tvaraus aplinkos įdarbinimo ir kokybiškos viešosios erdvės sukūrimo sėkmės istorija. Visaginas, pradėtas statyti lygiagrečiai su Ignalinos atomine elektrine, yra jauniausias Lietuvos miestas. Pati seniausia jauniausio miesto vieta – Sedulinos alėja. Su ja siejama daug gyventojų prisiminimų, tad bendruomenė pageidavo, jog ši pėsčiųjų arterija liktų kuo mažiau pakitusi. Kraštovaizdžio architektas norėjo sukurti šiuolaikišką ir ilgaamžę erdvę, kuri taip pat gerintų vietos mikroklimatą. Iškelti iššūkiai – pėsčiųjų alėjos pritaikymas specialiam transportui, bet ir visiems, įvairias judėjimo galimybes turintiems asmenims; tvarus lietaus vandens tvarkymas bei fontano rekonstrukcija.
Sedulinos alėjai buvo pasiūlyti įvairūs lietaus vandens nuvedimo į želdinių plotus sprendiniai: įrengtos sausbalės (jų bendras plotas – 1000 kv. m), jose pasodinta apie 20 000 daugiamečių augalų. Panaudota dideliu atsparumu ir ilgaamžiškumu pasižyminti natūralaus akmens danga, restauruotas ir kultūrinę bei simbolinę vertę turintis fontanas.
Dangų vaidmuo viešojoje erdvėje – žymiai kompleksiškesnis
Vilniaus gatvės, Laisvės alėjos, Daukanto gatvės ir Vienybės aikštės ir Studentų skvero dangų sprendinius bei įgautą patirtį pristatė Kauno miesto vyriausias inžinierius Aloyzas Pakalniškis. Inžinierius pataria daug dėmesio skirti projektuose planuojamų naudoti medžiagų savybių aprašymui, kas atskleis su jų pasirinkimu siejamą naudą ir kylančias rizikas.
Viešosiose erdvėse dažnai naudojamas betonas, klinkeris ir asfaltas – medžiagos, kurių gamyba reikalauja didelių energijos sąnaudų. Nesurištos laidžios dangos, tokios kaip skalda, trupintas akmuo ar žvirgždas bei surištos laidžios dangos – tai pakankamai natūralus ir tvarūs sprendimai, tačiau natūralus akmuo lenkia jas ilgaamžiškumu. Vieno didžiausių natūralaus akmens tiekėjų Lietuvoje „Ponas Akmuo“ vadovas Mindaugas Verbickas teigia, jog tvarumą supranta kaip balansą tarp aplinkosauginių, socialinių ir ekonominių veiksnių. Natūralaus akmens naudojimas viešosiose erdvėse ilgainiui atsiperka tiek dėl ilgaamžiškumo, tiek galimybių jį atnaujinti, pernaudoti ar perdirbti. Klimatui šylant daug nerimo kelia miestų problema – karščio salos, susidarančios teritorijose, kuriose gausu dirbtinių dangų, mažai želdynų, daug atvirų plotų ir vyrauja intensyvus eismas. Vis dažniau kietos dangos keičiamos „minkštomis“, t. y. vandeniui laidžiomis – deja, nei ilgaamžis akmuo, nei populiarus betonas nepasižymi tokia savybe, tad renkantis tokius gaminius, reikėtų pagalvoti apie surištų laidžių siūlių ant tampraus pagrindo naudojimą bei adekvataus žaliųjų, gamtinių elementų kiekio įvedimą. Verta nepamiršti, jog viešųjų erdvių vaidmuo kur kas didesnis nei reprezentacinis – nuo jų priklauso tiek miesto įvaizdis, tiek socialinis gyvenimas, tiek mikroklimato sąlygos, todėl rengiant projektus verta vadovautis tvarumo kaip visapusiškos harmonijos principais.
Vebinaro įrašą galite patogiu laiku peržiūrėti čia!
