„Žaliojo, 15 minučių“ miesto koncepcijos Lietuvoje nėra naujiena. Štai 1929 m. Vidaus reikalų ministerijos Statybos inspekcijos patvirtintame Kauno priemiesčio Vilijampolės plane gatvių išdėstymas planuotas pagal natūraliai susiformavusias žaliąsias zonas ir parkus. Gatvės apraizgė fabrikus, gyvenamuosius namus ir mokyklas. Ketvirtajame dešimtmetyje, pagerėjus ekonominei situacijai, Vilijampolėje prasidėjo privačių namų statybos bumas, imta statyti daugiau mūrinių namų.
Vilijampolės urbanistinė struktūra derinta prie istoriškai susiklosčiusių gatvių – 1924 m. atidaryta autobusų linija Geležinkelio stotis–Vilijampolė, 1925 m. iki Vilijampolės pašto nutiestas požeminis telefono-telegrafo tinklas. 1929 m. baigus statyti naują tiltą per Nerį, susisiekimas su miesto centru tapo kur kas patogesnis. Tais pačiais metais buvo parengtas ir naujas gatvių tinklo projektas, kuriame numatyti parko, Sąjungos aikštės planai, sumanytas net utopinis tunelio, turėjusio sujungti Seimo gatvę su P. Vileišio tiltu, projektas. Priemiesčio vaizdą ir gyvenimą keitė visuomeninių pastatų statyba: 1926 m. Vilijampolėje atidarytas kino teatras „Union“, 1932 m. duris atvėrė katalikiška Šv. Juozapo bažnyčia, 1935 m. pradėjo veikti kino teatras „Lituanika“, o 1936 m. čia įsikūrė Lietuvos veterinarijos akademija, rašoma pranešime spaudai.
Čia aprašytą planą bus galima pamatyti dr. Vilmos Akmenytės-Ruzgienės AB „Volfas Engelman“ istorijos knygoje, kurioje apžvelgiama įmonės istorija nuo XIX amžiaus vidurio iki šių dienų. Vilijampolės priemiesčio ir joje veikusios gamyklos istorijos glaudžiai susijusios, papildančios viena kitą…
Vilijampolės dvaras
Vilijampolė – vienas seniausių Kauno priemiesčių. LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Jonušas Radvila į šias žemes 1652 m. kvietė kitataučius pirklius ir amatininkus. Žodis Vilijampolė reiškia miestą, gyvenvietę prie Vilijos (Neries) – Vilijos miestą.
1818 m. sudarytame inventoriuje įrašyta, kad Vilijampolės miestelį, paveldėjimo teise priklausantį kunigaikštytei Stefanijai Radvilaitei, įkeitimo (užstatymo) teise valdo pakamaris S. Medekša. Stefanija Radvilaitė (1809–1832) buvo paskutinė Nesvyžiaus Radvilų atšakos palikuonė. Jos tėvas Domininkas Radvila, nesutikdamas su Abiejų Tautų Respublikos padalijimu, įstojo į Napoleono Bonaparto kariuomenę, kovojo prieš Rusijos imperiją ir 1813 m. žuvo Tautų mūšyje.
Tėvo tarnyba Napoleono kariuomenėje komplikavo S. Radvilaitės palikimo klausimus, nes Rusijos išdavikų dvarai turėjo pereiti imperijos nuosavybėn. Po ilgų juridinių peripetijų pavyko atgauti didžiąją dalį Radvilų palikimo. Net ir sumokėjus tėvo skolas, likusį turtą sudarė per milijonas hektarų žemės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose. Dvarus administravo pasamdyti valdytojai, kurie pelną atiduodavo savininkei. Turtinga, graži ir išsilavinusi (mokėsi Sankt Peterburgo kilmingųjų merginų Jekaterinos vardo institute) S. Radvilaitė 1828 m. Sankt Peterburge ištekėjo už Jiezne Trezantolio dvare gimusio vokiečių kilmės Rusijos aristokrato, caro adjutanto kunigaikščio Liudviko Vitgenšteino (1799–1866), Rusijoje vadinto Levu Petrovičiumi Vitgenšteinu. Tačiau vyro santykiai su caro administracija taip pat buvo komplikuoti, kadangi jis palaikė dekabristus. Tėvo Petro Vitgenšteino dėka Liudvikui pavyko išvengti bausmės, tačiau tolesnė jo karjera Sankt Peterburge tapo neįmanoma. Stefanija ir Liudvikas Vitgenšteinai susilaukė dviejų vaikų: Marijos(1829–1897), kuri vėliau ištekėjo už kunigaikščio Chlodwigo zu Hohenlohe-Schillingsfürsto, 1894–1900 m. tapusio Vokietijos kancleriu), ir Petro (1831–1887). Praėjus metams nuo jaunėlio gimimo Stefanija mirė nuo plaučių ligos. Jos vyras Liudvikas paveldėjo žmonos turtus – perėmė didžiąją dalį Nesvyžiaus Radvilų atšakos turtų ir tapo stambiausiu žemvaldžiu to meto Europoje. Jo valdos apėmė 1,2 milijono hektarų žemės.
1849 m. Liudvikas nesėkmingai bandė parduoti Vilijampolės dvarą valstybės iždui, motyvuodamas patogia dvaro vieta, geromis pajamomis ir galimybe plėstis Kauno miestui. 1853 m. gegužės 10–22 d. Liudvikas Paryžiuje surašė testamentą, kuriuo savo sūnui Petrui užrašė visus savo dvarus Vilniaus, Gardino, Minsko, Kauno, Peterburgo ir Vitebsko gubernijose – su visomis tų dvarų skolomis ir prievolėmis. Taip Petrui atiteko ir Vilijampolės dvaras (palivarkas) su 480 kiemų.
Po Petro mirties dvaras perėjo jo seseriai Marijai, kuri 1894 m. sausio 12 d. jį pardavė Nikolajui Romanovui. 1912 m. rugsėjo 4 d. Sankt Peterburge rūmų tarėjas Nikolajus Romanovas ir Valstybės tarėjas Stepanas Serebriakovas pasirašė Vilijampolės dvaro pirkimo pardavimo sutartį (73 tūkstančius rublių už 483 dešimtines ir 2360 sieksnių žemės). Turtas buvo užstatytas 61 metams Sankt Peterburgo Tulos žemės banke už 44 397 rublius.
Teismų peripetijos
1919 m. Kaunui tapus laikinąja Lietuvos valstybės sostine, prasidėjo bene produktyviausias miesto raidos laikotarpis. 1919 m. de fakto prie Kauno buvo prijungti artimieji priemiesčiai: dalis Vilijampolės, Žemieji Šančiai, dalis Aleksoto ir Žaliakalnio, tačiau de jure Kauno miesto ribos buvo nustatytos Kauno miesto Tarybos posėdyje tik 1924 m. birželio 26 d.
1922 m. į Lietuvą grįžo paskutinė Vilijampolės dvaro savininkė Viera Serebriakovienė ir ėmėsi dvaro tvarkymo reikalų, samdydama advokatus ir įgaliotinius. Lietuvoje 1922 m. buvo priimtas Žemės reformos įstatymas, pagal kurį dvarų valdomos žemės plotas buvo apribotas iki 80 ha – likusią žemę valstybė atlygintinai nusavindavo. V. Serebriakovienė iki 1940 m. nuolatos turėjo įrodinėti savo teises į likusią dvaro žemę ir reikalauti pinigų. 1939 m. Kauno miesto Mokesčių inspekcija pranešė Kauno miesto savivaldybei, kad V. Serebriakovienė Vilijampolėje turi 58 ha nuosavos žemės, kuri įvertinta 1 000 000 litų.
Vilijampolės gyventojai
Pagrindiniai Vilijampolės gyventojai buvo žydai, kuriems buvo uždrausta apsigyventi Kaune. Vilijampolėje 1772 m. buvo pastatyta pirmoji mūrinė sinagoga Kaune, 1882 m. įkurta viena žymiausių Europoje rabinų mokyklų – Vilijampolės ješiva „Kneset – Izroel“. Kauno regioninio valstybės archyvo dokumentai gausiai iliustruoja XIX–XX a. pr. Vilijampolės žydų bendruomenės gyvenimą. 1852 m. sąraše nurodyti Vilijampolės žydų užsiėmimai, amatininkų pažymėjimai. 1868 m. Vilijampolės žydų rekrūtų sąrašas, 1910 m. karo prievolininkų pažymėjimai su nuotraukomis, nekilnojamojo turto savininkų sąrašai pagal gatves, 1898 m. Vilijampolės miestiečių sąrašai – tai tik dalis dokumentų, saugomų archyve. Įdomi Vilijampolės žydų bendruomenės dėžutės mokesčio išlaidų sąmata 1894–1897 metų laikotarpiui: per 4 metus numatyta surinkti 26 000 rublių rabinų komisijai, mokytų žydų prie generalgubernatoriaus pareigybėms, dviem žydų mokytojams išlaikyti, taip pat mokyklų, sinagogų, tiltų išlaikymui ir remontui bei kitoms reikmėms.
XIX a. antroje pusėje Vilijampolė ėmė sparčiai augti: 1861–1862 m. čia gyveno 3000 žmonių, o 1888 m. – jau apie 9000. Gyventojų gausėjimą lėmė ir Vilijampolės, kaip savarankiško teritorinio vieneto, statusas. Vystėsi ir Vilijampolės pramonė: 1853 m. pirklys R. Volfas pastatė garinį alaus bei salyklo fabriką (veikė iki 1927 m.), 1868 m. atsidarė Finkelšteino degtukų fabrikas. Kaunui suteikus Rusijos pasienio tvirtovės statusą, nuo 1882 m. miesto prieigose prasidėjo gynybinių įtvirtinimų, fortų statyba.
Tarpukariu Vilijampolė toliau augo ir plėtėsi, skubėdama pasivyti miestą – gyventojai norėjo gyventi šviesiai, gražiai ir švariai, su grįstomis gatvėmis ir parkais, vandentiekiu ir kanalizacija.
Informacija apie parodą.
2023-05-24, 18:44
Ačiū už labai įdomų straipsnį.