• ruukki
  • tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila

Ar pateks Kauno smetoninė architektūra į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą?

2013 rugpjūčio 13 d.

Keliolika metų gyvuojanti idėja, kurią neseniai garsiai priminė Lietuvos ambasadorius prie Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO Arūnas Gelūnas, įkaitino diskusijas dėl moderniosios Kauno tarpukario architektūros reikšmės. A. Gelūnas pareiškė inicijuosiantis žygius, kad šios architektūros kompleksas būtų įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Idėja pernelyg vėlyva?

Dalis architektų neabejoja Kauno smetoninės architektūros verte ir apgailestauja tik dėl to, kad ji anksčiau nebuvo tinkamai įvertinta, dalis nuogąstauja, kad bandydami ieškoti platesnio pripažinimo tik apsijuoksime, pasauliui pamačius, kaip beatodairiškai puikios architektūros pavyzdžiai jų naudotojų buvo gadinami pastaraisiais dešimtmečiais.

„Kaunas šiandien – diskusijų ir kivirčų aikštelė, – pripažino buvęs Lietuvos kultūros ministras A. Gelūnas. – Trūksta komandos, kuri sugebėtų susitelkusi dirbti, atstovauti idėjai miesto ikikarinės moderniosios architektūros kompleksą įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Pretenduojant į šį sąrašą labai svarbi universali objekto vertė. Taip pat svarbu, kokią pridėtinę paveldo objekto vertę sugeba artikuliuoti paraiškos autoriai. Sesijose per svarstymus dėl objektų įtraukimo vyksta aršios politinės kovos, dedama nemažai pastangų į sąrašą įrašyti ir ne tokius vertingus objektus. Tačiau visada maloniau, kai užsienio ekspertai atvykę į objektą konstatuoja jo vertę.“

Prieš kelias savaites 37-ojoje UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijoje, vykusioje Kambodžoje, A. Gelūnui teko stebėti ne vieną ekspertų, politikų ir diplomatų kovą dėl naujų objektų įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Lietuvos atstovui buvo akivaizdu, kad didesnės sėkmės sulaukė tie paveldo objektai, kurių pareiškėjai – darniai dirbančios valstybės ekspertų, politikos atstovų grupės.

Sėkmingai į UNESCO sąrašą (ang. World heritage list) įtraukus paveldo objektą, A. Gelūno teigimu, didėja jo prestižas, matomumas. Visur, kur būtų rašoma apie Kauną, būtų pažymima, kad reikšminga šio miesto centro dalis įtraukta į UNESCO sąrašą – tai būtų miesto kokybės ženklas.

Tačiau patekimas į UNESCO paveldo objektų sąrašą – ne tik garbė, bet ir atsakomybė. „Nėra nieko blogiau, kaip iš šio sąrašo iškristi. Tai byloja apie netvarką valstybėje: kad čia neatsakingai tvarkomasi, nesutariama, kas saugotina, o kas ne. Prieš teikiant prašymą Kauno ikikarinės moderniosios architektūros kompleksą įtraukti į UNESCO sąrašą reikėtų apsispręsti, ar miesto valdžia ir jo gyventojai galės vykdyti nuosaikią plėtrą, kad ikikarinis paveldas nebūtų žalojamas“, – kalbėjo ambasadorius prie UNESCO.

Beje, dėl kelių blogai prižiūrimų objektų įrašymo į vadinamąjį pavojaus sąrašą diskutuota ir 37-ojoje UNESCO sesijoje. Tokia grėsme neretai grūmojama ir Lietuvoje, iškilus plėtros ar paveldo tvarkybos problemoms pasaulio paveldo sąraše jau esančiuose Vilniaus senamiestyje ar Kuršių nerijoje.

Trūksta net paveldosaugininkų palaikymo

Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Mokslo centro Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro svetainės projekto vadovas dr. Vaidas Petrulis stebisi, kodėl užvirus diskusijoms dėl Kauno tarpukario architektūros įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą tinkamai neįvertinamos visos aplinkybės. Pašnekovo teigimu, norint patekti į šį sąrašą labai svarbu, kad pati valstybė būtų apsisprendusi dėl siūlomo objekto vertės. Pirmiausia objektui turėtų būti suteiktas nacionalinio lygmens vertybės statusas.

Kai kurie preliminariai į Kauno tarpukario architektūros kolekciją patekti pretenduojantys statiniai, anot pašnekovo, tokį pripažinimą jau turi. Vienas įdomesnių dr. V. Petrulio pateiktų pavyzdžių – pastatų grupė V. Putvinskio gatvėje, kuri susijusi ne su valstybės reprezentacija kaip, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo muziejus ar Prisikėlimo bažnyčia, bet su plačiau suvokiamu paveldu. Tai lyg ir leistų pradėti diskusiją apie bendrą Kauno tarpukario architektūros fenomeną. „Vis dėlto V. Putvinskio gatvės pavyzdys yra greičiau atsitiktinumas, o ne oficialus politinis valstybės sprendimas. Reikia pademonstruoti sąmoningą siekį mieste dispersiškai pasklidusią, tačiau stilistiniu ir istoriniu vientisumu pasižyminčią paveldo objektų grupę sujungti į vieningą simbolinį kultūros darinį“, – replikavo architektūrologas.

Dr. V. Petrulis priminė dar vieną Kauno paveldosaugos procesų aktualiją. Kaip tik neseniai pradėti Kauno naujamiesčio vertingųjų ypatybių akto rengimo darbai. „Ne paslaptis – didelė dalis vertingiausių tarpukario objektų sutelkti būtent šioje miesto dalyje. Vis dėlto akto rengimas, kaip galima spėti iš preliminarių diskusijų, jokia forma nesisies su oficialiai išsakyta valstybės pozicija dėl Kauno tarpukario architektūros kaip potencialaus UNESCO pasaulio paveldo sąrašo objekto. Tokią situaciją galima drąsiai interpretuoti kaip paveldo institucijų abejingumą šiuo klausimu, o kartu ir rimtą dvejonę, ar valstybė yra pasiryžusi kryptingai įgyvendinti diskutuojamą idėją“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

    Komentarai

    statyba ir architektura
    archicad