Automobilių stovėjimo vietų, ypač Lietuvos didmiesčiuose, stygius skatina imtis inovatyvių sprendimų. Šalia didžiųjų verslo ir prekybos centrų ar po jų pastatais įrengiamos įvairaus pobūdžio automobiliams stovėti skirtos teritorijos tampa vis populiaresnės. Statant tokias aikšteles dažniausiai orientuojamasi į kelis pagrindinius dalykus – patogumą, atsiperkamumą ir statinio naudą. O kaip su architektūriniais sprendiniais?
Trūksta noro, išmonės ir ryžto
Marius Pranas Šaliamoras.
Automobilių stovėjimo aikštelių įrengimas ir administravimas Lietuvoje, specialistų teigimu, vis dar palyginti nauja, todėl nišinė verslo sritis. Kyla klausimas, ar šiandien jau galime kiek garsiau kalbėti apie specifinę tokių aikštelių architektūrą, ar šiai sričiai skiriama pakankamai dėmesio?
Vilniaus dailės akademijos (VDA) profesorius ir Architektūros katedros vedėjas, architektas Marius Pranas Šaliamoras teigia, kad šioje srityje bent jau kol kas daugiau dėmesio skiriama ne architektūros, o techniniams ir technologiniams sprendimams.
Tarkime, paprasčiau įrengiamos automobilių stovėjimo aikštelės būna atviros su bilietų automatais, modernesnės – uždaros su užkardais ir automatiniu automobilių valstybinių numerių nuskaitymu, vadinamąja ANPR sistema. Pastaroji laipsniškai keičia tradicines bilietų arba nuotolinių kortelių sistemas. Pavyzdžiui, klientui atvykus į parduotuvės aikštelę, automobilio registracijos numeris iš karto nuskaitomas ir pakeliamas užkardas.
„Mes vis dar planuojame per mažas automobilių stovėjimo erdves, šalia aikštelių vengiame želdynų, elektromobilių įkrovimo sistemų, saulės energijos kolektorių, kaip yra išsivysčiusiose Europos Sąjungos valstybėse, netgi tenkinamės prasčiausia įranga“, – dėstė pašnekovas.
Profesorius nesiginčija, kad mūsų galimybės galbūt yra ribotos. Tačiau, M. P. Šaliamoro akimis, pirmiausia reikia stengtis, kad įrengiamos automobilių stovėjimo aikštelės atrodytų estetiškai. Juk patrauklų, peizažo nedarkantį vaizdą įmanoma sukurti skoningai išdėstyta augmenija, prie infrastruktūros ir pastatų derančiais požeminių stovėjimo vietų stogais ir pan.
M. P. Šaliamorui nepatinka gana didelis automobilių stovėjimo vietų aikštelių skaičius sostinės senamiestyje. Žmonėms ir automobiliams ten ankšta, trošku, situaciją, anot pašnekovo, galima pakeisti, tereikia gerų norų, išmonės ir ryžto.
Erdvės galimybėms nestinga
Viena gerų naujienų – sostinėje, Santaros klinikų miestelyje, numatomos statyti dvi naujos daugiaaukštės automobilių saugyklos, kurios turėtų išspręsti itin aktualią, ilgus metus aptarinėtą problemą – komplikuotą automobilių statymą klinikų teritorijoje. Planuojama, kad jose iki 2019-ųjų vidurio turėtų būti įrengta 2 tūkst. 250 naujų automobilių stovėjimo vietų su daugiaaukščių ir antžeminių stovėjimo aikštelių infrastruktūra.
Daugiaaukštės stovėjimo aikštelės turėtų iškilti Santariškių gatvėje 1 ir 16 numeriais pažymėtuose sklypuose. Vieną jų, didesnę, 4 aukštų su 635 automobilių vietomis, planuojama apželdinti vijokliais. Šiais želdiniais numatoma apsodinti visą automobilių saugyklos fasadą perimetru, kad sumažėtų vizualinis statinio poveikis. Vizualiai agresyvų stogo virš automobilių stovėjimo vietų vaizdą, matomą iš ligoninės viršutinių aukštų, bus siekiama paslėpti įrengiant stogines su saulės energijos kolektoriais.
Mažesnioji 3 aukštų automobilių saugykla turėtų būti atviro tipo. Projektiniuose siūlymuose nurodoma, kad fasadų apdaila projektuojama iš perforuoto korteno fasadinių plokščių, šia medžiaga bus apdailinami atitvarai kiekviename automobilių stovėjimo vietų aukšte statinio perimetru. Betoninės statinio konstrukcijos – kolonos, atraminės sienutės, laiptinės – liks natūralaus betono spalvos, nedažytos.
Iš numatytų įrengti 180 automobilių vietų 25-ios bus skirtos žmonėms, turintiems specialiųjų poreikių, o 8 atiteks elektromobiliams.
Planuojama, kad automobilius bus galima statyti ir ant pastatų stogų.
Vingrybėms nepritaria
Antanas Dagelis.
Automobilių saugyklų Santaros klinikų miestelyje projektinius siūlymus ruošė architektų biuras „Cloud architektai“. Architektų biuro atstovas Antanas Dagelis teigė matęs ne vieną automobilių stovėjimo aikštelę Skandinavijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, tačiau nieko išskirtinio, ypač prie oro uostų, nepastebėjo.
„Manau, kad automobilių stovėjimo aikštelių paskirtis yra labiau funkcinė. Turbūt svarbiausia, kad būtų galima automobilius statyti pigiau ir patogiau. Gražiau turėtų būti tik miestų centruose. Kitaip tariant, senamiesčiuose aikštelės turėtų būti išmaniai integruotos į jautrų aplinkai kontekstą“, – komentavo specialistas.
A. Dagelis neslėpė manąs, kad automobilių saugykloms vingrybių ar įmantrių architektūrinių sprendimų tikrai nereikia. Tiesa, jis prisiminė Danijos sostinėje Kopenhagoje matęs performuotą automobilių stovėjimo aikštelės fasadą su tam tikrais raštais. Tačiau architektui toks vaizdas esą nepaliko labai didelio įspūdžio.
Pasak „Cloud architektai“ atstovo, šiuo metu populiariausios yra požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, ypač po įvairių biurų pastatais, verslo centrais. Patogu patekti, nes galima iš savo darbovietės liftu nusileisti tiesiai į tą vietą, kur paliktas automobilis, net nereikia eiti į lauką.
„Neabejoju, kad automobilių stovėjimo aikštelėse labai svarbus ir vietų planavimas, aiškus išdėstymas, kad netektų patirti streso, būtų paprasta įvažiuoti ir nesudėtinga išvažiuoti“, – pridūrė A. Dagelis.
Universalaus dizaino principai
Profesorius M. P. Šaliamoras įsitikinęs, kad padėtis su universaliu dizainu, įrengiant automobilių stovėjimo aikšteles, pas mus dabar kur kas geresnė.
VDA Architektūros katedros vedėjas vardijo, kad prekybos centrų automobilių stovėjimo aikštelėse įrengtos vietos neįgaliesiems, šeimoms.
Lietuvoje gerėja ir požeminių automobilių saugyklų planavimas, šiek tiek daugiau dėmesio skiriama aikštelių atskyrimui nuo gyvenamųjų zonų, vaikų žaidimams įrengtų teritorijų, šiukšlių surinkimo vietų.
„Galėtume pasimokyti iš skandinavų, kai net ir mažuose miesteliuose pasirūpinta planingomis ir patogiomis automobilių stovėjimo vietomis, – patarė architektas. – Didelių pastangų čia nereikia, tik protingo planavimo, ypač renovuojant pastatus rūpinantis ne tik jų energine verte, bet ir infrastruktūra, taip pat laipsniško projektų įgyvendinimo.“
Esą būtent planingumas padėtų išvengti socialinio konflikto, kad po gyvenamųjų namų langais nebirbtų užvedami automobilių varikliai, kad automobiliai nebūtų statomi ant vejų ar šaligatvių.
Deja, anot architektūros žinovo, Lietuvoje vis dar nėra normalaus planavimo, o dažniausiai vyksta tik vajai – pastatų apšiltinimo, dviračių takų įrengimo ir kt.
Daugėja požeminių aikštelių
Automobilių aikštelių ypač stinga didžiųjų Lietuvos miestų senamiesčiuose: čia nėra laisvų plotų, kuriuose būtų galima įrengti antžemines stovėjimo vietas, o požeminių aikštelių statyba – itin brangus variantas.
Senamiesčio gatvelės neturi potencialo įleisti didelio mašinų srauto, tad, specialistų nuomone, automobilių aikštelių čia turėtų būti kuo mažiau, o ir šios privalėtų atitikti vietos gyventojų poreikius bei derėti su istorine aplinka, išlaikyti architektūrinį vientisumą.
VDA Architektūros katedros vadovas M. P. Šaliamoras turi idėjų, ką daryti, kad šios problemos nebeliktų Vilniaus senamiestyje, brangioje sostinės industrinėje vietoje.
„Vilnius aplinkui turi daug kalvų, skverų, kur gali būti labai puikiai pastatytos ir įrengtos kelių aukštų požeminės automobilių stovėjimo aikštelės su liftais, galinčiais mechaniškai į tam tikrą aukštį pakelti ar nuleisti automobilius“, – paaiškino architektas.
Profesorius pripažįsta, kad tiesiog uždrausti įvažiuoti į sostinės senamiestį būtų neprotinga, bet, siekiant riboti automobilių patekimą į šią unikalią miesto dalį, būtina jau šiandien pradėti ieškoti pačių įvairiausių alternatyvų.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, žmonės, gyvenantys priemiesčiuose ar miegamuosiuose miestų rajonuose, vis labiau skatinami nuosavus automobilius palikti maždaug 5–7 km atstumu nuo miesto centro įrengtose stovėjimo aikštelėse ir vėliau persėsti į visuomeninį transportą arba eiti į centrą pėsčiomis, važiuoti dviračiais.
Architektai pažymi, kad Lietuvoje vis dažniau įrengiamos požeminės, o ne antžeminės aikštelės. Statytojams labiau apsimoka maksimaliai išnaudoti po žeme esantį plotą. Taip optimaliau išnaudojama erdvinė instaliacija, sumažinamas triukšmo lygis, išsaugomi žmonėms reikalingi miesto žalieji plotai – parkai, aikštės, skverai.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 gruodis.
