Top Baneris

„ŠA atelier“: architektūra veikia ir už pastato ribų (1)

2022 rugsėjo 5 d.
DSC 0038 scaled
Pasidalykite straipsniu

Jaukiame pokalbyje su „ŠA atelier“ architektais Antanu ir Gabriele Šarkauskais aiškėja surengtų instaliacijų sumanymai, kyla naujos mintys apie architektūrą ir jos sąveiką su aplinka bei žmonėmis, veriasi įgyvendintų projektų istorijos. Nacionalinėje dailės galerijoje „ŠA atelier“ komanda ekspozicijai „Erdviškumai“ įrengė betono trinkelių instaliaciją, ją galite pamatyti iki spalio 16 d.


– Jūsų instaliacijos mintis – siena, kurianti kambarį. Paaiškinikite, prašau, kūrinio koncepciją. Kodėl tai kambarys, juk jis lieka be stogo?

– Labai dažnai statybos projektuose statinys dominuoja kaip objektas. Jį įgyvendinus, aplinkoje atsiranda ne tik objektas, tačiau pakinta ir erdvė aplink jį. Tokių pakitimų gausa smarkiai formuoja viešąsias miesto erdves.


Dalyvaudami Nacionalinės dailės galerijos mažosios architektūros parodų cikle „Erdviškumai“, ieškojome tokios vietos, kur galėtume transformuoti aplinką įsiterpdami minimaliai. Ta vieta virto viena plokštuma, arba siena, kuri uždarė stačiakampio planą tarp atraminių sienų ir galerijos pastato.


Savo instaliacija norėjome parodyti, kad kuriant architektūrą kaip objektą, neišvengiame erdvinio aplinkos formavimo. Galutinis rezultatas tampa ne objektas, o vieta, šiuo atveju – kiemas, arba lauko parodų salė. Mūsų sukurta instaliacija atribojo dalį Nacionalinės dailės galerijos prieigų erdvės: į šią erdvę galima užeiti, taip pat ją ir jos lankytojus galima stebėti iš galerijos arba nuo viršutinių terasų. Taip naujasis kiemelis pratęsia galerijos funkciją už formalių pastato ribų. Tai viena iš galimų nuorodų, kaip būtų galima panaudoti tuščią plotą aplink pastatą, arba tik klausimas, ar mieste reikalinga tokia didelė tuštuma aplink galeriją? Šis klausimas veda prie pastato atsiradimo laikmečio, modernizmo planavimo tendencijų ir ideologinio režimo užduotų hierarchinių klišių.


Kita vertus, instaliacija akivaizdžiai primena sieną, kuri yra bene dažniausias architekto darbo įrankis. Manome, kad tai tik įrankis, nes pati siena niekada nėra tikslas, ji tik išpildo gausius skirtingų šalių interesus. Pavyzdžiui, šio projekto metu, dar kūrybos etape, parodoje dalyvaujantis architektas Gintaras Kuginys pastebėjo, kad būsima siena suformuos erdvę, ir nusprendė joje eksponuoti savo kūrinį, kad jis su nauja erdve veiktų sinergiškai.


Taigi sienos instaliacija tampa tarsi fragmentiškas, iliustratyvus maketas architektūroje verdantiems procesams nagrinėti. Tačiau instaliacijos lankytojai nebūtinai turi tai suprasti, jie gali tiesiog pajausti erdvinę transformaciją savo juslėmis ir, galbūt, susimąstyti apie labai plačią sienos sąvoką globaliame kontekste.

– Kaip kilo mintis savo kūriniui panaudoti trinkeles?


– Betono trinkeles rinkomės dėl dviejų priežasčių. Kai jau turėjome pagrindinę mintį, reikėjo nuspręsti, kaip ją materializuosime. Kadangi norėjome, kad instaliacijos išraiška būtų labiau erdviška nei daiktiška, rinkomės nekontrastuojančią ir artimą aplinkai medžiagą. Nusprendėme naudoti lygiai tokias pačias betonines trinkeles, kokios sudaro visą kietą dangą galerijos prieigose.


Kita priežastis turi simbolinę reikšmę: trinkelės modelis yra smarkiai paplitęs ir lengvai atpažįstamas visoje Lietuvoje. Šiomis trinkelėmis grįstas visas galerijos prieigų plotas, kurio mastas vargu ar būtų pateisinamas lankytojų srautu. Naudodami tą pačią medžiagą, mes kritiškai žvelgiame į aplinką, ir tai veda prie instaliacijos idėjos.


Neteigiame, kad ši betoninė trinkelė yra gera ar bloga. Tiesiog svarbu, kaip mes naudojame medžiagas: nuo to ir priklauso, ar jos bus žalingos, ar naudingos.

– Ar esate įgyvendinę daugiau panašių projektų?


– Savo profesinėje veikloje projektuojame parodų architektūrą. Tai reiškia, kad kuriame aplinką eksponatams. Šioje parodoje mūsų darbas pirmą kartą tapo pačiu eksponatu. Nepaisant to, proceso metu laikėmės sau įprastų kūrybos principų, nesistengdami prisiimti kitų profesijų vaidmenų.

Kalbant apie tęstinumą, galime prisiminti ne vienas savo architektūrines dirbtuves vaikams. Dirbtuvėse jaunųjų dalyvių prašydavome formuoti erdvę ir pateikdavome taip pat statybose itin paplitusią ir kontraversiškai vertinamą medžiagą – polistireninį putplastį. Ši medžiaga leido jiems labai greitai savo jėgomis transformuoti aplinką. Iš pažiūros tai – estetiškai nevertinga medžiaga, tačiau vaikų sukurtos struktūros visiškai atspindėjo architektūrinės raiškos formas.

Taigi, galima sakyti, kad paprastos statybinės medžiagos neretai tampa mūsų veiklos priemone. Panaudojame jas neįprastai, nes parodome maskuojamą šių medžiagų pusę. Manome, kad šiek tiek kitoks medžiagų naudojimo apibrėžimas skatina kūrybiškumą.

– Papasakokite apie savo kuriamus architektūrinius projektus. Kas juose svarbu? Ar siekiate, kad jūsų projektai turėtų savą braižą? Koks jis?


– Bendrai savo projektuose norime išlaikyti architektūrą kaip kultūrinį veiksnį. Architektų darbo laukas yra labai platus, jame mes stengiamės laikytis arčiau meninių architektūros idėjų.


Tikslo, kad mūsų projektai turėtų savitą braižą, sau nekeliame, tačiau labai tikėtina, kad ilgainiui dirbant šeimyniškoje dviejų žmonių komandoje, laikantis tam tikrų vertybių ir principų, atsiranda projektus vienijantys bruožai. Čia mums sunku save vertinti objektyviai, tačiau patys mėgaujamės matydami kūrybinį braižą kolegų darbuose.


Individualų braižą gali lemti daug skirtingų aplinkybių, tačiau neatmetame galimybės, kad taip profesinėje veikloje gali pasireikšti nuoseklumas, nuoširdumas ir ištikimybė. Toks braižas jokiu būdu nėra vieno sėkmingo projekto tiražavimas visose situacijose, tai – su tipologija nesusijusi sąvoka.

– Ar pastebite pokyčius architektūroje? Ar tokie pavyzdžiai kaip vertikalus želdinimas arba medienos konstrukcijos yra mada ar būtinybė?


– Pokyčius pastebime kaip tam tikras slinktis. Architektūros pokyčius lemia ne dizaino ambicijos, o platūs probleminiai klausimai. Pavyzdžiui, dabar Lietuvoje matome, kaip keičiasi visuomenės, kartu ir valdžios, suvokimas apie viešąsias erdves. Pavieniams asmenims nebereikia įrodinėti, kad gatvė yra vieša erdvė, tenkanti visiems. Kritinė žmonių masė suprato, kad miesto gatvė nėra tik automobilių aptarnavimo ašis, todėl matome, kad architektai skiria daugiau dėmesio į aplinką tarp pastatų. Galima sakyti, kad taip taisomos yra praeities klaidos, miestas pritaikomas aktualiems žmogaus poreikiams. Sprendimai pėsčiųjų saugumui, susisiekimas dviračiais, jaukių erdvių plėtojimas, infrastruktūra lauko veikloms, želdinių gausinimas, dėmesys grindiniui, natūralių medžiagų naudojimas virsta tam tikra dizaino išraiška.

– Ar galite įvardinti jums ypač patinkantį projektą, įgyvendintą Lietuvoje/Pabaltijyje, pasaulyje? Kuo šie projektai išskirtiniai?


– Žavimės tikrai daugeliu architektūros projektų. Lietuvoje mus vis dar maloniai stebina projektai, kuriuose matosi kompleksiškas požiūris į visumą. Tai reiškia nenutrūkstamą architekto dėmesį lauko erdvei, pastatams ir detaliam jų vidaus įrengimui. Atrodo, kad neišlaikius kokybės vienoje iš šių grandžių, nukenčia ir kitos.


Iš paskutinių mūsų lankytų architektūros objektų išskirtume buvusią vilą Carito psichiatrijos klinikos komplekse Belgijoje, Melle miestelyje (architektų biuras Architecten De Vylder Vinck Taillieu). Tai eksperimentinis projektas, bandantis naujai įveiklinti nereikalingą pastatą. Vietoje demontavimo, apleista vila virto tiek pacientams, tiek lankytojams atvira struktūra: rezultatas panašus į kažką tarp pastato ir parko. Jos veiklos scenarijai keičiasi priklausomai nuo pačių naudotojų. Šis projektas iliustruoja, kaip naujos socialinės idėjos reiškiasi architektūroje.

– Dėkojame už pokalbį.


Pasidalykite straipsniu
Komentarai
  • nuomonė

    2022-09-11, 11:27  

    Kodėl straipsnyje nepaminėti pastato, kuris buvo rekonstruotas ir jo aplinkos architektūros autoriai architektai Gediminas Baravykas ir Vytautas Vielius?

Rekomenduojami video