Blog

Daiva Veličkaitė,
Lietuvos architektų rūmų pirmininkė.

Šviesą išvydęs įstatymas – 10-ies metų darbo rezultatas. Jei kažkas padaryta netobulai, tai verta pripažinti, kad būtent tiek tuo metu gebėjome nuveikti kaip architektų bendruomenė ir apskritai kaip visuomenė, siekianti užtikrinti bendrų interesų įgyvendinimą aplinkos formavimo srityje.

Kalbant apie pozityvius pokyčius, manau, matyti, kad Architektūros įstatymas aktualizavo daugelį sąvokų, kurias anksčiau buvo stengiamasi nutylėti ar palikti vien deklaratyvioms įstatymų nuostatoms – tai pagarba visuomenės interesams, architektūros kokybė, gyvenimo gerovė, kompleksinis požiūris į architektūros paveldą, interesų derinimas, autorių teisių apsauga ir kt. Pradėjus veikti Regioninėms architektūros taryboms, įstatyme įtvirtinti architektūros kokybės kriterijai tapo gyva, taikoma teise, o sprendimų skaidrumo, atvirumo visuomenei siekis įgavo realų pavidalą. Regioninių architektūros tarybų išvados ir pasiūlymai sukėlė nemažai diskusijų visuomenėje, o bandymai stabdyti jų veiklą tik dar kartą patvirtino jų veiklos reikšmę ir prasmę.

Architektūros įstatymo nuostatos taip pat išjudino daugelį kitų viešajam interesui svarbių sričių: architekto veiklos principų ir atsakomybės, išsilavinimo ir kvalifikacijos, architektūros konkursų, teritorijų planavimo ir statinių projektavimo kainų skaičiavimo metodikos sudarymo, institucijų pareigų ir teisių pasidalinimo, visuomeninių organizacijų reikšmės sustiprinimo, viešojo intereso gynimo teisme ir kt. Net ir nesitikint itin greitų rezultatų šiose srityse, vis tiek galima pripažinti, kad poslinkių yra, kad suvokimas, jog praeityje naudoti uždarų durų metodai jau nebegalės būti taikomi, taip pat plinta. Toks suvokimas vis dažniau pasireiškia įvairių interesų grupių siekiu bendradarbiauti, vystyti dialogą, analizuoti ir vertinti įvairius poreikius, rasti subalansuotus sprendimus.

Kartu galima pastebėti ir per metus jau išryškėjusių tam tikrų Architektūros įstatymo trūkumų: paliktą itin komplikuotą ir nepagrįstai išskaidytą architektų atestavimą, su kitais įstatymais nesuderintą ir laukto efektyvumo nepasiekusį architektūros konkursų teisinį reguliavimą, atsakomybe neparemtus savivaldybių įsipareigojimus, neišspręstus Regioninių architektūros tarybų veiklos finansavimo ir kitus klausimus, kuriuos šiuo metu analizuojame ir teikiame aptarimui Rūmų nariams bei įvairioms interesų grupėms.

Visais atvejais startas Architektūros įstatymo uždaviniams duotas, o patikrinus numatytų priemonių veikimą praktikoje, visuomet galima grįžti su konkrečiais pasiūlymais dėl įstatymo nuostatų tobulinimo, ką ir planuojame padaryti netolimoje ateityje.

Algimantė Treinienė,
Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento Erdvinio planavimo, urbanistikos ir architektūros skyriaus vadovė

Architektūros įstatymas svarbus, nes architektūrinė veikla, pastatų kokybė, jų derinimas prie aplinkos, gamtinio ir miesto kraštovaizdžio puoselėjimas, kultūros paveldo išsaugojimas yra reikšmingi viešojo intereso požiūriu. Aukštos kokybės užstatyta aplinka atlieka svarbų vaidmenį, siekiant tvarios visuomenės, kuriai būdinga aukšta gyvenimo kokybė, kultūrų įvairovė, asmeninė ir kolektyvinė gerovė, socialinis teisingumas ir sanglauda bei ekonominis veiksmingumas. Galiausiai architektūra – labai svarbi visuomenei sritis, kuri apima aplinkos formavimą, kurioje mes gyvename. Šio įstatymo tikslas – architektūros kokybės siekis ir sykiu užstatytos aplinkos, kurioje gyvename, kokybės siekis.

Įstatymu sukurtas teisinis pagrindas ir instrumentai, padedantys siekti šio esminio tikslo: nustatyti architektų veiklos principai ir apibrėžtas viešasis interesas vykdant architektų veiklą – sukurtas teisinis pagrindas architektams, vykdant veiklą statybos procese, teritorijų planavime, vadovautis architekto veiklos principais. Apibrėžta, kad architektūra yra viešasis interesas, suteikiama galimybė Lietuvos architektų rūmams kreiptis į teismą, jei manoma, kad, projektuojant statinius ar teritorijų planavimo dokumentus, galimai pažeisti įstatymai ir norminiai teisės aktai.

Nustatyti architektūros kokybės kriterijai, kurie apibrėžia, ko siekiama architektūrine veikla ir kuo visuomenei reikšminga architektūra.

Įstatymu nustačius kriterijus, jie tampa vieši, prieinami visiems suinteresuotiems asmenims, veikiantiems architektūros srityje arba suinteresuotiems architektūros vystymu, dalyvaujantiems priimant visuomenei svarbius sprendimus. Įteisintos Architektų rūmų formuojamos Regioninės architektūros tarybos, kurių ekspertinis vertinimas pagal įstatyme nustatytus architektūros kokybės kriterijus ir pateiktos viešos rekomendacijos turėtų padėti spręsti probleminius statinių projektavimo ir teritorijų planavimo atvejus, viešinti ir skaidrinti šiuos procesus. Nustatyta, kad architektūriniu, urbanistiniu, valstybiniu ar viešojo intereso požiūriu reikšmingų objektų planavimo ar projektavimo atvejais turi būti rengiami architektūros konkursai, skirti geriausiai statinio architektūrinei idėjai ar urbanistinei idėjai išreikšti.

Vilniaus ir Klaipėdos miestų savivaldybės jau turi pasitvirtinusios tokius projektuojamus objektus. Kitų miestų savivaldybės turėtų remtis šia gerąja praktika.

Architektūros konkursai svarbūs viešojo intereso požiūriu. Viešas konkursų aptarimas, pristatymas profesinei bendruomenei, visuomenei, profesionalus ekspertinis vertinimas, vadovaujantis jau minėtais architektūros kokybės kriterijais, skatina statinio projektavimo ir teritorijų planavimo procesus tapti skaidresnius, visuomenei suprantamesnius.

Architektai dalyvauja veikloje, kuri dėl svarbių visuomenės interesų, kuriuos apima tokie pagrindiniai aspektai kaip vartotojų apsauga, aplinkos ir miesto aplinkos apsauga, architektūrinio ir urbanistinio paveldo išsaugojimas, yra reikšminga visuomeniniams santykiams, todėl tai reguliuojama įstatymu.

Šių visuomenės interesų apsaugos užtikrinimui nustatyti architekto veiklos principai, įteisinta ne tik architekto veiklos svarba, bet ir architekto profesionalumo, savarankiškumo siekis ir atsakomybės supratimas, vykdant šią veiklą (projektuojant, vykdant ekspertinį vertinimą, atliekant savivaldybės vyriausiojo architekto funkcijas). Nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai asmenims, siekiantiems atlikti savivaldybės vyriausiojo architekto funkcijas, atsižvelgus į architekto profesinę kompetenciją architektūros, teritorijų planavimo ir statybos srityse, siekiant architektūros kokybės, darnios urbanistinės plėtros.

Savivaldybių administracijų direktoriams nustatoma pareiga užtikrinti, kad nurodytas funkcijas atliktų savivaldybių vyriausieji architektai.

Vyriausieji architektai, spręsdami probleminius klausimus savivaldybės teritorijoje statybos, teritorijų planavimo, kitais su architektūros sritimi susijusiais klausimais, gali kreiptis į regionines architektūros tarybas dėl teritorijos vystymo koncepcijos, statinio projekto ar projektinių pasiūlymų ekspertinio vertinimo iki pradedant statybas, taip išvengiant galimos neatitikties architektūros kokybės kriterijams, teisės aktams ar norminiams dokumentams.

Įstatymu stiprinama architektų profesinė savivalda. Įstatyme nustatytos funkcijos, kurias vykdo Lietuvos architektų rūmai: atestuoja architektus, tikrina jų profesinę kvalifikaciją, tvirtina architektų profesinės etikos kodeksą, tvirtina architektūros konkursų organizavimo tvarką ir regioninių architektūros tarybų nuostatus.

Kaip jau minėta, įstatymu pripažinus architektūrą svarbia visuomenės intereso dalimi, nustačius architektūros kokybės reikalavimus, suteikiant Architektų rūmams teisę dėl viešojo intereso gynimo kreiptis į teismą, tikėtina, kad klausimai, susiję su galimai netinkama architektūros srityje vykdoma veikla, bus nagrinėjami plačiau, skaidriau. Taip pat ir architektų bendruomenė, matydama, kad architektūros kokybės prasme ar kitais statinio projektavimo ir teritorijų planavimo aspektais gali būti įžvelgiamas neteisėtumas, gali eiti į teismą ir ginti savo teises. Taip siekiama užtikrinti visuomenės interesus, vartotojų teisių apsaugą ir gauti kokybiškus architektūrinius sprendimus.

Regioninių architektūros tarybų viešos rekomendacijos, vieši architektūros konkursų aptarimai suteikia galimybę visuomenei aktyviai dalyvauti, priimant jai svarbius sprendimus architektūros srityje.

Įstatymo reguliavimo sritis apima esminius reikalavimus, kuriais vadovaujantis siekiama architektūros kokybės. Architektūros pripažinimas viešuoju interesu, kokybės kriterijų nustatymas, architektūros kryptys, architektų veiklos principai, architektų rengimas ir profesionalumo lygmuo, etikos kodekso laikymasis ir kiti aspektai – esminiai dalykai, dėl kurių visuotinai susitarta tarp architektų profesionalų, architektūros politiką formuojančių ir įgyvendinančių institucijų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, kitose šalyse.

Įsigaliojus įstatymui pastebėta, kad trūksta savivaldybių politinės valios ir įsitraukimo, įgyvendinant įstatymo nuostatas (pavyzdžiui, objektų architektūros konkursams parinkimo, vyriausiųjų architektų funkcijų vykdymo užtikrinimo).

Įstatyme apibrėžtas architektūros plėtros tikslas – aukšta architektūros kokybė, lemianti gerovę užtikrinančią, darnią valstybės ir žmonių aplinką, skatinanti ekonomikos augimą ir kultūrinę pažangą, gerinanti valstybės įvaizdį. Todėl reikėtų didesnio valstybės ir savivaldybių institucijų įsitraukimo, formuojant savo srities politiką, vadovautis įstatyme nurodytomis architektūros plėtros kryptimis, planuojant planavimo dokumentus ir programas, atsižvelgti į nurodytas architektūros plėtros kryptis, numatant lėšas joms įgyvendinti.

Tai ateities klausimai, kuriuos reikės spręsti ir ieškoti priemonių skatinti šias institucijas labiau įsitraukti įgyvendinant Architektūros įstatymą.

Akivaizdu, kad Lietuvos architektų rūmai prisiėmė vykdyti šiame įstatyme nustatytas funkcijas atsakingai, taip pat ir įgyvendinant architektų profesinę savivaldą bei atstovaujant architektų profesiniams interesams. 2018 m. nuolat vyksta regioninių architektūros tarybų susitikimai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Vykdomas architektų atestavimas, organizuojami architektų profesinės kvalifikacijos kėlimo kursai, rūpinamasi architektų profesinės etikos klausimais.

Linas Tuleikis,
architektas.

Architektūra sudaro didelę dalį Lietuvos nacionalinio turto ir tik nuo architektūros kokybės priklauso, ar tas turtas mažės, ar didės. Pastatyti blogą namą kainuoja beveik tiek pat kiek ir gerą. Tačiau blogą nuo gero skiria tik sugalvoti sprendimai, todėl valstybei yra labai svarbu, kad tie sprendimai būtų palankūs. Pagrindinis Architektūros įstatymo tikslas – skatinti gerą ir kokybišką architektūrą. Tam yra sukuriami instrumentai. Pagrindiniai kokybiškos architektūros instrumentai visame pasaulyje tie patys – architektūros konkursai, kurie atrenka geriausią sprendimą, ir projektų ekspertinis vertinimas.

Ar per tuos metus Lietuvoje pagerėjo architektūra? Tikrai ne – tai daug daugiau laiko reikalaujantys procesai. Juolab kad lietuviai gana inertiški ir su dideliu nepasitikėjimu žiūri į bet kokius pasikeitimus, o ypač – papildomus reikalavimus. Architektūros įstatymas kelia aukštesnius reikalavimus architektų sumanymų kokybei, sprendinių viešinimui ir visuomenės nuomonės atsiklausimui, o tai labai pykdo agresyvesnius nekilnojamojo turto investitorius, nes lėtina, o kartais ir brangina investicijų grąžos procesus. Todėl ne visi Architektūros įstatymą pasitiko džiaugsmingai. Net ir Architektūros įstatymo priėmimo metu iš kai kurių Lietuvos savivaldybių buvo bandymų žlugdyti šio įstatymo priėmimą, tad nenuostabu, kad ir dabar kai kurios savivaldybės visaip priešinasi šio įstatymo nuostatų įgyvendinimui. Neteikiami svarbūs projektai Regioninėms architektų taryboms, kurios vertina, ar projektai parengti kokybiškai, ar jais nepažeidžiami visuomenės interesai. Tokios savivaldybės nenori gaišti laiko projektų kokybei, jas labiausiai domina investicijų panaudojimas ir kiekybiniai pasigyrimai, bet ne žmonių gėrovė. Tokios savivaldybės dirba dėl rinkimų ir dėl skaičių ir, deja, tokių savivaldybių Lietuvoje nemažai.

Dar iki Architektūros įstatymo įsigaliojimo Architektų rūmai išsiuntinėjo šalies savivaldybėms raginimus iš anksto pasirengti įstatymui ir pasitvirtinti miesto tarybose objektus, kuriems reikėtų rengti architektūros konkursus. Praėjus pusantrų metų, tokius objektus pasitvirtino tik Vilnius ir Klaipėda, kitos savivaldybės to nedaro, kad tik nereikėtų vykdyti konkursinio projektavimo – taip nesinori užsakymų kontrolės paleisti iš savo rankų. Juk daug paprasčiau dalinti projektavimo užsakymus lojaliems, kad ir negabiems, architektams.

Kai tokie architektai, vadovaudamiesi verslo logika, o ne kokybiškos plėtros siekiu, parengia projektus, savivaldybei labai neparanku, kad juos vertintų ekspertų taryba, nes gali išryškinti visus projektų trūkumus, todėl visaip stengiamasi, kad tokie projektai nepakliūtų į Regionines architektų tarybas. O jei bendruomenės iniciatyva toks projektas pakliūna Regioninei architektų tarybai, tai jos vertinimas ignoruojamas, nes nėra įstatymiškai privalomas. Labai sunku patikėti, kad institucija, sukurta miesto gėrovei kelti ir rūpintis miestiečių interesais, veikia atvirkščiai – nesirūpina projektų kokybe ir ignoruoja tam sukurtus instrumentus.

Mano nuomone, Architektūros įstatymas neduos apčiuopiamų rezultatų, jei jį ignoruos valstybinės ar savivaldos institucijos.

Belieka tikėtis, kad tai tik inercinis elgesys ir kad su laiku situacija pasikeis. Juolab kad situaciją keisti stengiasi Lietuvos architektų rūmai, palaikomi paprastų žmonių.

Kiekvienas Lietuvos žmogus turi teisę gyventi ir dirbti kokybiškoje aplinkoje, tad visi bendrai ginkime šią savo teisę, tik tada Architektūros įstatymas duos apčiuopiamų rezultatų.