Trys mobiliosios FIXUS komandos, lankydamos Kultūros vertybių registro objektus Mažojoje Lietuvoje, Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Suvalkijoje ir Dzūkijoje, susiduria su skirtingų statybos technologijų – akmenų mūro, akmens ir plytų mūro, plytų mūro pastatais, rąstų rentiniais bei paprastos ar sudėtingesnės (fachverko) karkasinės konstrukcijos statiniais. Architektūrinės tradicijos, nulemtos vietinių medžiagų ir vietos meistrų taikytų technologijų, lemia paveldo ilgaamžiškumą, o išmani ir nuolatinė statinio priežiūra – jo šiandieninę būklę.
Statyboms daugiausia pasitelkdavo vietinius
Kaip rašoma ,,Lietuvos architektūros istorijoje”, etninės architektūros lopšys – medinė kaimo statyba. Iki XX a. apie 80 proc. Lietuvos žmonių gyveno mediniais trobesiais užstatytuose kaimuose, vienkiemiuose, dvarų sodybose, miesteliuose ir bažnytkaimiuose. Sodybas statydavo ir puošdavo vietos meistrai – jie nesivaikė inovacijų, puoselėjo krašte susiformavusią harmonijos sampratą, tobulino įprastus statybos būdus. Pastatų struktūros ir formos priklausė nuo jų funkcijų ir vietinių medžiagų ypatybių.
J.Biliūno namas-muziejus Niūronyse Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia Pievėnuose
Praktinius senosios statybos aspektus išmanantis FIXUS meistras Skirmantas Šapranauskas pastebi, kad liaudiška, dar kitaip vadinama tradicinė medinė architektūra yra paprasta – tai namas su nedidelėmis durimis ir langais. Dažnai medinės architektūros statiniuose iš lauko pusės matomos sienų konstrukcijos – rąstų rentinys. ,,Priėjus arčiau, galima pastebėti, kokiu būdu buvo apdirbti rąstai. Sienojaus rąstai gali būti apvalūs, tašyti, tašyti ir vėliau nuobliuoti, apipjauti dročiaus.[1] Kiekvienas įrankis palieka savo žymę, iš to ir galima nustatyti, kokia technologija buvo naudojama”, – aiškina FIXUS specialistas.
Mediniai miesto namai nuo kaimiškųjų skyrėsi naudotais masinės gamybos produktais, pavyzdžiui, dažnai buvo apkalami dailylentėmis. Miesto architektūroje rečiau matosi pastato rentinys, statyti ir karkasiniai pastatai. Kuo sudėtingesnis objekto projektas, tuo sudėtingesni statybos technologijos sprendiniai. Todėl dvarininkų rūmus ar bažnyčias statydavo samdyti skirtingų amatų meistrai, neretai pakviesti iš svečių šalių.
Mūro restauratoriumi dirbantis Mykolas Gasiūnas patvirtina, kad iš užsienio atvažiuodavo ne tik architektai, bet ir mūrininkai. Lietuvių mūrininkai taip pat keliaudavo svetur, daugiausiai į Lenkiją. Paprastai mūrininkai priklausydavo gildijai ir daugiausia laikydavosi miestuose, nes čia buvo galima daugiau uždirbti. Gildijos buvo suinteresuotos pritraukti jaunimo ir gerai parengti būsimus specialistus, nes nuo darbo kokybės priklausė ir gildijos meistrų populiarumas tarp užsakovų.
Restauratoriaus manymu, statybos darbams būdavo pasitelkiami ir valstiečiai. „Mūrininkai profesionalai tik keldavo kampus, o „ant tiesiosios“ jie mokydavo pagalbinius darbininkus arba pasitelkdavo valstiečius ir prižiūrėjo jų darbą. Plytos būdavo didelės ir sunkios, ne taip kaip dabar, kai vienoj rankoj plyta, o kitoj kelnė, ir pasisėmęs košės, mūriji“, – į naujovių atneštus pokyčius atkreipia dėmesį pašnekovas.
Vengta didelių kaštų ir pervežimų
S.Šapranauskas pastebi, kad, kaip visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje, istorinių pastatų statybai dažniausiai būdavo naudojamos vietinės medžiagos. ,,Tai puikiai atsispindi Lietuvos regionuose. Pavyzdžiui, Dzūkijoje dominuoja medinės architektūros palikimas, Žemaitija – akmenų kraštas, o Mažosios Lietuvos teritorijoje aptinkama vokiškos statybos technologijos įtaka”, – sako su mobiliąja komanda antrus metus po visą Lietuvą važinėjantis prevencinės priežiūros specialistas.
Dovilų bažnyčia Dovilų bažnyčia Švėkšnos bažnyčia
M.Gasiūnas patvirtina, kad iki betono pasirodymo rieduliai buvo naudojami ne tik akmenų mūrui, bet ir pamatams. Dėl kitos statybinės medžiagos – plytų – sprendimus priimdavo meistrai ir užsakovai. Dažniausiai žiūrėta, kad statybų kaštai būtų kuo mažesni, tad molį plytoms kasdavo vietiniuose karjeruose. Čia pat ir krosnis statydavo, ir kalkes degdavo, nes statybinių medžiagų reikėjo daug, o jas pervežti galima buvo tik arkliais.
Konstrukcijų tarpusavio priklausomybė
Tiek istorinio, tiek šiuolaikinio pastato konstrukciją sudaro pamatai, sienos, perdangos, stogas. Visos konstrukcijos ir jų būklė yra tiesiogiai priklausomos viena nuo kitos. Jei pablogėja stogo, perdangų, sienų ar pamatų būklė, tai neigiamai atsiliepia kitoms konstrukcijoms. ,,Dažnai pastato konstrukcijos yra apsaugotos ir slepiasi po kalkinio tinko ar medinės apkalos apdaila, o stogo konstrukcijas saugo stogo danga. Kuo ilgiau apdaila ir dangos sveikos, tuo ilgiau sveikos ir konstrukcijos. Tačiau vien jų buvimo nepakanka – reikalingas ir žmogaus įsikišimas”, – perspėja meistras S. Šapranauskas.
Vienas iš pagrindinių dalykų, lemiančių pastato konstrukcijų sveikatą – periodinė priežiūra. Anot S. Šapranausko, negalima ignoruoti nuo sienos nukritusio tinko gabalo, nes jis ar kita detalė signalizuoja apie pastatą kamuojančias problemas. Kartkartėmis valdytojui derėtų pastatą apeiti, lietui lyjant užlipti į pastogę, pažiūrėti ar vanduo neprateka į pastato vidų, stebėti, ar vanduo gerai išbėga per lietvamzdžius ir greitai nuteka nuo pastato, ar šalia pastato nesiformuoja balos.
A.Baranausko klėtis Anykščiuose A.Baranausko klėtis Anykščiuose
„Būtent drėgmė yra didžiausias mūro, laikomo ilgaamžiškiausia statybos technologija, priešas“, – tvirtina ir M. Gasiūnas.
Ilgą pastato amžių užtikrina prevencija, todėl ,,FIXUS Mobilis” skatina valdytojus nuolat rūpintis savo pastatu ir priežiūros darbus atlikti patiems. Jei statinyje matomi pažeidimai, kurie kenkia pastato konstrukcijoms, reikėtų bent laikinais sprendimais užkirsti kelią jiems plisti ir išsaugoti statinio vertingąsias savybes.
,,Vertingąsias savybes verta išsaugoti visuose pastatuose, kad paliktume informaciją kitoms kartoms apie anksčiau taikytas technologijas. Išsaugoti pastatai leidžia pamatyti kultūrinius skirtumus, kaip buvo dirbama tada ir dabar”, – pastebi muziejininkas–edukatorius Vilius Mateika iš Medinės miesto architektūros muziejaus.
Tradiciniai statybos būdai – nematerialioji kultūra
Norint tinkamai prižiūrėti ir atlikti nedidelius darbus paveldo pastate, būtina suprasti, kokiomis tradicinėmis technologijomis remiantis statinys buvo pastatytas. Senąsias technologijas išmanė paprasti kaimo gyventojai, kurie paveldėjo žinias iš savo tėvų bei senelių. Kaip elgtis su ankstesnių kartų palikimu, kad norėdami sutvarkyti, restauruoti, senosios meistrystės vaisių nesugadintume, šiuolaikiniame pasaulyje tenka mokytis specialiai tam skirtose dirbtuvėse. „FIXUS Mobilis” jau organizavo dvejus praktinius mokymus – vieni buvo skirti medinių langinių ir apvadų tvarkymui, kiti – lietaus vandens nubėgimo sistemos remontui. Šiais metais planuojami dar dveji praktiniai mokymai.
Viekšnių vand. malūnas Viekšnių vand. malūnas Vila Hubertus Smiltyn.
Projektą „FIXUS Mobilis“ įgyvendina Kultūros paveldo centras ir Kultūros infrastruktūros centras. FIXUS finansuojamas iš 2014–2021 m. Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programos „Kultūra“ lėšų. Daugiau informacijos: www.fixusmobilis.lt
[1] drõčius (tracz). lentų pjovėjas: Gavau drõčių lentoms pjauti. Pasamdė dročiùs rąstams pjauti. Pavadinsim dročelius, išpjaudinsim lenteles. Suvalgo kaip drõčius.
