Rengdamiesi pirmojo Lietuvoje daugiabučio modernizavimui iki A energinio efektyvumo klasės, projekto dalyviai fiksuoja proceso ydas. Nekokybiški statybos darbai – ne vienintelė problema, kelianti grėsmę daugiabučių renovacijos proceso reputacijai. Spėliodami, kiek metų praeis iki pasigirs nebe pavieniai, o masiniai atnaujintu būstu nusivylusių gyventojų skundai, renovacijos specialistai siūlo šios problemos šaknų ieškoti ankstesnėse proceso stadijose.
Nevertinama parengiamųjų darbų reikšmė
Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos (NPNA) direktorius Aidas Vaičiulis įsitikinęs, kad būsimi rūpesčiai užprogramuojami dar rengiant investicinius pastato modernizacijos planus. 900 litų – tiek daugeliu atvejų iki šiol gauna tokius projektus rengiantys specialistai. „Niekas nenori investuoti į parengiamąjį darbą, nors jis yra didžiulis, – patikino A. Vaičiulis. – Kad parengtų tą darbą gerai, specialistas turi remtis ne tik šablonais – jis privalo nuveikti daug papildomų darbų: apžiūrėti objektą, įvertinti jo ypatumus, surengti bent kelis susitikimus su gyventojais, pasiūlyti visus galimus sprendinius. Čia neužtenka susirinkti informaciją internetu.“
Asociacijos skaičiavimu, investicinių projektų rengėjų atlygis už projektą turėtų siekti bent 3000 litų, o dar geriau – 5000 litų. Lietuvoje retai užsakovai sumoka daugiau nei 1500 litų, o pardavusieji savo darbą už 1800 litų laikomi, anot A. Vaičiulio, kone apgavikais.
„Galima sakyti, kad projekto kokybė tokiu atveju priklauso tik nuo specialisto sąžinės. Bet mes juk nesitikime, kad nusipirkę pigiausią automobilį ilgai važinėsime juo be rūpesčių. O kai renovacija atliekama pagal kreivą šleivą investicinį projektą, galima prognozuoti, kad sąnaudos labai greitai pasivys investicijų į renovaciją dydį ir šiandienės renovacijos užsakovams teks diskutuoti apie naują gyvenamojo namo renovaciją. Manau, kad problemos pradės aiškėti po 5–8 metų ir žmonės jausis apgauti“, – įspėja A. Vaičiulis.
Nepradėjus pamokslauti – turi tiek, už kiek pirkai – galima sutikti, kad gyventojai turi teisę taip jaustis, nes priimdami svarbius modernizacijos sprendimus dauguma atvejų taip ir negauna visos informacijos, kokią gyvenimo kokybę gali pasiekti atnaujindami savo daugiabutį. Tipiniuose renovacijos projektuose įprastai numatomi sprendiniai, kurie suteikia galimybę pasiekti valstybės reikalaujamą energinio efektyvumo klasę (šiuo metu tai – C klasė) – tiek užtenka, kad gyventojams būtų garantuotas nemažos dalies išlaidų kompensavimas.
Renovacijos dalyviams trūksta informacijos
„Daugiabučio gyventojas staiga tampa milijoninės vertės projekto užsakovu. Ką ir kalbėti apie tai, kad jo pirmoji reakcija – nenoriu renovacijos, nes dar močiutė, gyvenusi Smetonos laikais, liepė nesusidėti su bankais, nes noriu ramiai numirti ir pan. Reikia suprasti ir tai, kad jam niekas nepaaiškina, kokias priemones panaudojus galima pasiekti daugiau, negu reikalaujama valstybės“, – apgailestavo A. Vaičiulis.
Anot NPNA direktoriaus, reikėtų visai nedaug: kad investicinio plano rengėjas, gavęs iš užsakovo tipinę užduotį – tarkime, parengti E energinio efektyvumo klasę turinčio daugiabučio modernizaciją, pristatytų tuos kartais ne itin sudėtingus žingsnius, kurie leistų perkopti dar vieną ar net dvi pakopas ir pasirinkti sprendimus, leidžiančius įgyvendinti tikrai efektyvią modernizaciją.
