Blog

(Ne)matomi pramonės architektūros ženklai konvertuojant buvusias pramonės teritorijas

pramonės architektūros
1 il. Buvusios gamyklos „Velga“, užimančios apie 14 ha, teritorija paruošta naujam startui (vystytojas – UAB „Geležinio vilko projektas“). A. Štelbienės nuotr.

Kas nutinka buvusioms pramonės teritorijoms miestuose? Kokios praktikos jas konvertuojant Lietuvoje ir pasaulyje? Ar pavyksta architektams išlaikyti vietos tapatumą, pramonės architektūros ženklus ir kaip?

Buvusių gamyklų transformacija

Dar 2010 m. rengiant Vilniaus bendrąjį planą buvo numatyta iki 2015 m. konvertuoti apleistas pramonines zonas, esančias centrinėje miesto dalyje. Tuo metu jų Vilniuje buvo 500 ha, iš jų apie 120 ha – centrinėje miesto dalyje. Galima teigti, kad visus šiuos metus pramonės praeities palikimas buvo intensyviai naikinamas, pavyzdžiui, Vilniuje „išvalytos“ teritorijos, kuriose kadaise veikė gamyklos: „Velgos“ gamykla, kurios išvalyta teritorija daugiau nei 10 m. laukia savo transformacijos (1 il.), staklių gamykla „Komunaras“ virto į „Šaltinio namus“, grąžtų gamykla baigiama konvertuoti į intensyviai užstatytą bet kur galinčių stovėti daugiabučių kvartalą B23 (2 il.), buvusioje Vilniaus elektros skaitiklių gamyklos (vėliau – įmonės „Skaiteks“) vietoje auga prabangių būstų kvartalai, pavadinti skambiu pavadinimu „Paupys“ (3 il.), kaip ir kita „Architektūros parko“ zona prie Manufaktūrų g. (buv. Paplaujos) greitu laiku taps gyvenamųjų namų kvartalu „Vilnelės slėnis“ ir t. t. Tas pats procesas vyksta ir kituose Lietuvos miestuose. Susiklosčiusi situacija ir paskatino straipsnio autorę pasidomėti, ar įmanomi kitokie, nei užmarštin svarbią šalies pramonės istorijos dalį gramzdinantys konversijų scenarijai, skurdinantys mūsų atmintį ir aplinką.

2 il. Vietoj buvusios grąžtų gamyklos Vilniuje baigiamas statyti daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalas B23 (vystytojas – UAB „Saulės Kopos“ / „Norvelita“, architektai: J. Porvaneckaitė, A. Dagelis, A. Vilčinskas (UAB „Cloud architektai“)). N. Štelbio nuotr.

2 il. Vietoj buvusios grąžtų gamyklos Vilniuje baigiamas statyti daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalas B23 (vystytojas – UAB „Saulės Kopos“ / „Norvelita“, architektai: J. Porvaneckaitė, A. Dagelis, A. Vilčinskas (UAB „Cloud architektai“)). N. Štelbio nuotr.

3 il. Statoma Architektūros parko dalis Vilniuje – „Paupys“ (vystytojas UAB „MG valda“), kurią vystant pasinaudota 6 didelę patirtį turinčių architektų komandų paslaugomis: tai „Arches“, „Eventus Pro“, „Architektūros linija“, „T. Balčiūno architektūros biuras“, „Ambraso architektų biuras“ ir „Kančo studija“. A. Štelbienės nuotr.

3 il. Statoma Architektūros parko dalis Vilniuje – „Paupys“ (vystytojas UAB „MG valda“), kurią vystant pasinaudota 6 didelę patirtį turinčių architektų komandų paslaugomis: tai „Arches“, „Eventus Pro“, „Architektūros linija“, „T. Balčiūno architektūros biuras“, „Ambraso architektų biuras“ ir „Kančo studija“. A. Štelbienės nuotr.

Visų pirma, kodėl ir kada pramoninės praeities kontekstas tampa nematomas? Pirmieji žingsniai išnykimo link prasideda visiškai nutraukus gamybos procesą. Materialioji dalis gali atlaikyti ne vieną dešimtmetį, o pasitraukę žmonės išsineša technines žinias, įgūdžius ir pan. O juk materialusis ir nematerialusis palikimas sudaro pramonės paveldo visumą. Fizinis kūnas tampa bedvasis, it nematomas, kol visai sunyksta. Jį atgaivinti gali tik gyvas domėjimasis, kuris glaudžiai siejasi su nauja kultūros paveldo priežiūros srityje tendencija lemiama figūra vardyti žmogų – potencialų paveldo puoselėtoją ir naudotoją: tik naudojamas paveldas turi šansų likti ilgam. Pastarąjį dešimtmetį pastebimas auginantis dėmesys Lietuvos pramonės istorijai, pradedant nelegaliai besilankančiais ir šį palikimą fotografuojančiais tyrinėtojais („pamirsta.lt“ ir kt.), baigiant ekskursijomis, žadinančiomis plačių visuomenės sluoksnių domėjimąsi pramonine šalies praeitimi („gatvesgyvos.lt“, EXPERIENCE BOX ir kt.). Kylantis susidomėjimas žadina savigarbą ir pagarbą šiam palikimui.

Palankiausias scenarijus – muziejai

Tad kokie galimi pramonės teritorijų konvertavimo scenarijai? Kokius metodus ir kokias priemones architektai taiko pramonės dvasiai išlaikyti ir perteikti?

Palankiausias scenarijus – suteikti muziejinę paskirtį. Akivaizdu, kad tai – unikalūs atvejai, ir negalima tikėtis, jog visos pramoninės zonos būtų konvertuojamos į muziejus. Zollverein XII anglies kasyklų kompleksas Esene, Vokietijoje (4 il.), įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. 1988 m. Rūro kultūros forumas nutarė jį transformuoti į kultūros institucijų konglomeratą (vėliau konversijos vystymo darbus tęsė 2001 m. įsteigta Zollverein vystymo bendrovė). Per dešimtmetį dauguma statinių buvo renovuoti pagal Eseno architektų H. Boellio ir H. Krabelio projektus. Katilinės, kurioje įsikūrė Red Dot dizaino apdovanojimų muziejus ir restoranas, rekonstrukciją projektavo N. Fosterio biuras. 2002 m. olandų architektas R. Koolhaasas (biuras OMA) parengė idėjinį visos teritorijos (35 ha) vystymo planą, kurį detalizavo vokiečių biuras Agence Ter (arch. H. Bavalis). Pagal jį buvusio anglies plovimo fabriko vietoje buvo įsteigtas Rūro muziejus ir Rūro lankytojų centras (arch. R Koolhaasas (biuras OMA), vokiečių architektai H. Boellis ir H. Krabelis; ekspozicijos autoriai – Štutgarto architektų biuras HG Merz).

4 il. Zollverein XII anglies kasyklų kompleksas Esene (Vokietija). A. Štelbienės nuotr.

4 il. Zollverein XII anglies kasyklų kompleksas Esene (Vokietija). A. Štelbienės nuotr.

5 il. Kaapeli (Kabelių gamykla) – didžiausias kultūrinis centras Helsinkyje (Suomija). Kaapeli nuotr.

5 il. Kaapeli (Kabelių gamykla) – didžiausias kultūrinis centras Helsinkyje (Suomija). Kaapeli nuotr.

Tikslas – išsaugoti pramonės dvasią

Kitas scenarijus – taikomoji konversija, t. y. teritorijos pritaikomos naujiems poreikiams, jas keičiant minimaliai, išsaugant nemažą palikimo dalį ir dvasią. Tokiais atvejais buvusiuose pramoniniuose pastatuose įsikuria kultūros, kūrybinių veiklų įstaigos. Toks yra Kaapeli (Kabelių gamykla) – didžiausias kultūrinis centras Helsinkyje, Suomijoje (5 il.).

Daugelis lietuvių architektų žino Rotermanno kvartalą Taline – XIX a. pradžioje suklestėjusią pramoninę teritoriją, kurioje dabar gausu restoranų, parduotuvių, veikia kino teatras; čia stovi ir buvęs Druskų sandėlis, kuriame įsikūręs Estijos architektūros muziejus. Išskirtinis sandėlių rajono Hamburge atvejis, mat konvertuoti šią teritoriją miesto valdžia ruošėsi labai ilgai, nuosekliai supirkdama pastatus iš privačių savininkų. Dabar ši vieta yra miesto vizitinė kortelė, pritraukianti milijonus turistų. Lietuvoje taip pat vyksta panašios konversijos, viena tokių – buvusio „Pienocentro“ komplekse Kaune (6 il.). Ši apie 1,4 ha ploto teritorija per pastaruosius 5 metus transformuota į gyvenamąjį ir komercinį kompleksą „Karaliaus Mindaugo apartamentai“ (architektai A. Kančas, K. Kajokas, L. Ulickas, G. Kančaitė).

6 il. Buvusioje „Pienocentro“ teritorijoje Kaune – Karaliaus Mindaugo apartamentai (architektai A. Kančas, K. Kajokas, L. Ulickas, G. Kančaitė (UAB „Kančo studija“); vystytojai: UAB „Kpc Nekilnojamasis Turtas“ bendradarbiaujant su UAB „REWO“ ir kt.). Vystytojų nuotr.

6 il. Buvusioje „Pienocentro“ teritorijoje Kaune – Karaliaus Mindaugo apartamentai (architektai A. Kančas, K. Kajokas, L. Ulickas, G. Kančaitė (UAB „Kančo studija“); vystytojai: UAB „Kpc Nekilnojamasis Turtas“ bendradarbiaujant su UAB „REWO“ ir kt.). Vystytojų nuotr.

Tiesa, šiuo atveju galima daryti prielaidą, kad išsaugoti dauguma pastatų nekilnojamojo turto vystytojus (įmonė „Kpc nekilnojamasis turtas“ ir kt.) paakino garsūs šio 1934–1939 m. komplekso autorių vardai: architektai V. Landsbergis-Žemkalnis, B. Elsbergas ir kiti tarpukario šalies architektūros kūrėjai. Kitais atvejais pramonės praeities stengiamasi neprisiminti, užtušuojant ją net romantiškais ar pretenzingais pavadinimais: „Šaltinių namai“, „Helios City“, „Vilnelės slėnis“ ir pan.

Svarbiausias klausimas, o kaip elgtis, jei pramonės palikimo nėra galimybių išsaugoti? Kokie istorijos ženklai galimi šiuo atveju?

Vienas galimų sprendimų – buvusių pramonės objektų reminiscencijų kūrimas. Šios prieigos pavydžių yra ir Lietuvoje: viešbutis „Old Mill Hotel“ Klaipėdoje, stovintis Antrojo pasaulinio karo metu sugriauto Ryžių malūno vietoje, kurio autoriai – architektai S. Stripinis, S. Stripinienė, E. Kaltanaitė ir K. Jurkutė savitai interpretavo istorinio pastato fachverkinę architektūrą, panašiai ir architektai A. Kančas su G. Kančaite kūrė naują pastatą „Danės slėnis“, pastatytą Danės krantinėje, istoriškai užstatytoje sandėliais. Šio užstatymo fragmentų išlikę iki šiol – greta stovi raudonų plytų mūro XIX a. sandėlių pastatai, kurie ir pasitarnavo kūrėjams kaip įkvėpimo šaltinis. Abiem atvejais kalbama apie daug pranašumų turintį kelią, kai menininkai istorinius objektus, ikonografiją naudoja kaip inspiraciją, jas kūrybiškai interpretuoja, o ne kuria muliažą.

Architektūros pavyzdžiai Lietuvai

Kūrybiškumas itin svarbus, kai pramoninėje zonoje tenka projektuoti naują, naujos paskirties statinį, išlaikant pramoninės architektūros dvasią, tačiau nesiremiant į jokį konkretų prieš tai buvusį objektą. Vienas tokių pavyzdžių – daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalas Bordo Port de la Lune teritorijoje, 2007 m. įtrauktoje į UNESCO kultūros paveldo sąrašą (Prancūzija). Tiksliau, vienoje jos dalių – povandeninių laivų bazės Les Bassines a Flot teritorijoje (7 il.). Be povandeninių laivų bazės, čia yra ir šliuzai, siloso bokštai, dokai, sandėliai. Architektams iš Agence Nicolas Michelin & Associés teko užduotis suprojektuoti privačių butų ir socialinių būstų daugiabutį su komercinės paskirties patalpomis. Jie pagarbiai reagavo į kontekstą, pasistengė užčiuopti vietos dvasią (genius loci).

7 il. Daugiabutis povandeninių laivų bazės Les Bassines a Flot teritorijoje Bordo mieste (Prancūzija). Projektuotojas: Agence Nicolas Michelin & Associés. © Cyrille Weiner nuotr.

7 il. Daugiabutis povandeninių laivų bazės Les Bassines a Flot teritorijoje Bordo mieste (Prancūzija). Projektuotojas: Agence Nicolas Michelin & Associés. © Cyrille Weiner nuotr.

Žiūrint iš fenomenologinės perspektyvos, architektūroje užčiuopti vietos ar objekto dvasią galima judant… ir stengiantis sąmoningai suvokti, ką regi duotuoju momentu ir kaip tai koreliuoja su prieš tai matytu vaizdu. Bendrasis vardiklis ir būtų konkretaus objekto ar vietos esmė, dvasia ar, pasak Ch. Norbergo-Schultzo, genius loci. Dar viena būtina sąlyga – iš anksto perkratyti savo turimą žinių, įsitikinimų, išankstinių nusistatymų bagažą ir… laikinai jį atidėti į šalį. Nes norint kažką pažinti, būtina žvelgti atidžiai it kūdikio akimis. Tai sudėtingas, daug pastangų reikalaujantis procesas, tačiau galintis apdovanoti netikėtomis įžvalgomis ir sprendimais.

Agence Nicolas Michelin & Associés architektams taip pavyko sukurti unikalų, originaliais sprendimais paremtą kompleksą – dviejų korpusų daugiabutį, iš išorės menantį pramonės objektą. Tai – ilgas tūris, kurio vienas galas užsibaigia aukšta vertikale – „siloso bokštas“, dengtas pjūkliniu stogu, fasadai dengti banguotojo metalo lakštais, dažytais pilkšvais atspalviais, ir t. t.

Dar vienas svarbus aspektas: kuriant naujus objektus, nepakanka naudoti bendrus pramonės architektūrai būdingus bruožus, pavyzdžiui, rupias medžiagas (rūdintą plieną) ar pan. Apibendrinti sprendimai veda prie rezultatų, kurių reikėtų vengti – prie niveliacijos. Todėl būtina atsižvelgti į konkrečioje vietoje veikusios pramonės istoriją ir siekti perteikti jos esmę.

Kaip iliustraciją galime pasitelkti Katharinos skvero (8 il.) Vintertūre, Šveicarijoje, pavyzdį – visiškai kitokį, nei prieš tai aptartas daugiabutis Bordo mieste. Čia šveicarų biuro Vetsch Nipkow Partner kraštovaizdžio architektai buvusioje Sulzer pramoninės įrangos gamykloje, užimančioje apie 20 ha, kūrė skverą, kaip priemones naudodami vietos infrastruktūros elementus ar gamybos medžiagas. Taip lietaus vanduo subėga į geležinkelio bėgį primenantį lataką, dangai naudotos metalo atliekos, rūdijančios nuo drėgmės (architektai net sukūrė baseinėlius, kuriuose tyvuliuoja nuo rūdžių nusidažęs vanduo), o vietoj įprastų suolų sumontavo grandinėmis prirakintas kėdes. Originalūs sprendimai leidžia iš karto atpažinti vietos kilmę, o skvero kūrėjams pelnė ne vieną prizą.

8 il. Katharinos skveras Vintertūre (Šveicarija), buvusioje Sulzer pramoninės įrangos gamykloje, užimančioje apie 20 ha (kraštovaizdžio architektų biuras Vetsch Nipkow Partner). © Ralph Feiner nuotr.

8 il. Katharinos skveras Vintertūre (Šveicarija), buvusioje Sulzer pramoninės įrangos gamykloje, užimančioje apie 20 ha (kraštovaizdžio architektų biuras Vetsch Nipkow Partner). © Ralph Feiner nuotr.

Kalbant apie Lietuvą, kol plačioji visuomenė ir vystytojai neįsisąmonino šių teritorijų reikšmės, tenka atsigręžti į architektus, kurių atsakomybė – pasistengti neprarasti visų kultūrinių ir istorinių sluoksnių, daugiabriaunio konteksto ir siekti perteikti vietos dvasią, t. y. išlaikyti pramonės ženklus naujai jų kuriamoje architektūroje. Iš pavyzdžių analizės matyti, kad visur naudojamos panašios strategijos, o sėkmę lemia konkrečiai vietai pritaikyti adekvatūs architektūriniai sprendimai. Peršasi išvada, kad, norint atspindėti konkrečios vietos dvasią, prieš projektuojant būtina atlikti tyrimus ir identifikuoti būdingus pramonės objektų charakterio bruožus bei kūrybiškai juos interpretuoti.

Pranešimas šia tema skaitytas 2018 m. konferencijoje „Architektūros kokybė: konteksto svarba“.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 spalis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.