Nuo 2010 metų, kai architektas Martynas Valevičius apsigynė daktaro disertaciją „Miestų meninio apšvietimo istorinė raida ir šiuolaikinės tendencijos“, Lietuvoje pasikeitė nedaug kas – naktinio šalies miestų vizualinio įvaizdžio strategijos kūrimo perspektyvos vis dar prieblandoje.
Kūrė miestų sisteminio meninio apšvietimo viziją
„Galiojančios apšvietimo normos ir standartai nesprendžia miestų meninio apšvietimo klausimų. Lietuvoje iki šiol nebuvo atlikta miestų meninio apšvietimo raidos tyrimų ir neatlikta tendencijų analizė. Šiuo metu mūsų šalyje nėra mokslinio bei metodinio pagrindo apšvietimo estetikai vertinti ir kurti. Taip pat nėra naktinio vizualinio miestų įvaizdžio strategijos, nesuformuluoti meninio apšvietimo planavimo ir projektavimo principai, neparengti miestų meninio apšvietimo planai“, – 2005–2010 metais rašytame moksliniame darbe konstatavo M. Valevičius.
Remdamasis tuo, kad meninis apšvietimas gali estetiškai įprasminti miesto architektūrą ir gamtinę kraštovaizdinę vietovės specifiką, paryškinti architektūrinės išraiškos bruožus ar juos transformuoti, mokslininkas suformulavo meninio apšvietimo planavimo bei projektavimo principus ir pateikė šalies miestų meninio apšvietimo specialiųjų planų rengimo rekomendacinius siūlymus. Disertacijoje M. Valevičius pabrėžė, kad parengto meninio apšvietimo plano (tokie užsienio valstybėse rengiami jau kelias dešimtis metų) Lietuvoje dar neturi nė vienas miestas ar jo dalis. Nėra tokių projektų ir šiandien.
„Tuo metu labai tuo tikėjau – kad reikia kurti planus, padėsiančius pasiekti, jog, tarkime, naktinėje Vilniaus panoramoje dominuotų architektūros paminklai, bažnyčių bokštai ir kiti meno objektai, – šiandien kalba Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Pastatų konstrukcijų katedros docentas dr. M. Valevičius. – Galima sakyti, kad taip ir yra. Gal kažkur persistengta – „Lietuvos geležinkelių“ ar „Helios City“ pastatų apšvietimas, gal kažko trūksta, bet tai gyvenimiška. Kokybiškam apšvietimui suprojektuoti, įrengti ir išlaikyti reikia pinigų, tad uždrausti tam, kas nori, arba priversti tą, kuris nenori, yra neįmanoma misija.“
Pašnekovas neabejoja: prie visų kitų reguliavimų, kurie yra projektavimo srityje, pridėjus dar ir apšvietimo projektavimo reguliavimą – matyt, nei architektai, nei pastatų savininkai tuo labai nesidžiaugtų, kad ir kokių kilnių tikslų tas planas turėtų. Galbūt jis galėtų būti rekomendacinio pobūdžio, bet ar galima tikėtis, kad juo kas nors vadovautųsi?
Priemonė architektūrinės aplinkos įvaizdžiui pakeisti
Pavyzdžių pasaulio didmiesčiuose, kai savivalda vienam ar kitam rajonui atnaujinti nusprendžia pasitelkti apšvietimą, kviečiasi tam reikalui šios srities guru ir neilgai trukus konferencijose pristato rezultatus – netrūksta. „Kai pamatai, kaip miestai pagražėja, vėl kyla impulsas daryti ką nors panašaus“, – sakė pašnekovas.
Dr. M. Valevičius pripažįsta: gali būti, kad daugelis žmonių naktinio miestovaizdžio išskirtinumo nepastebi, pageidauja tik to, kad dirbtinė šviesa juos saugiai palydėtų iki namų durų. Tačiau ir retas architektas apšvietimą vertina kaip kūrybos priemonę, kuri gali suformuoti ar pakeisti architektūrinės aplinkos įvaizdį. Tai galima sieti su informacijos stygiumi – anot pašnekovo, dirbtinio apšvietimo estetika, meninis reikšmingumas mieste ir jo įtaka architektūrinės aplinkos suvokimui Lietuvos architektūros ir urbanistikos teorijoje yra nepakankami, nėra suformuotos teorinės bazės, neištobulinta terminologija.
Svarbu ir tai, kad mūsų šalyje dar niekas kompleksiškai netyrinėjo atskirų apšviestų objektų įtakos naktiniam miestovaizdžiui, energijos švaistymo ir šviesos taršos problemų, į kurias jau nuo 1988 metų dėmesį bando atkreipti Tamsaus dangaus asociacija (Dark Sky Association).
Kuria papildomas vertes
Lietuvoje meninio apšvietimo kuriamą vertę daugelis pirmą kartą įvertino, kai paskutiniais XX amžiaus metais buvo apšviesti reikšmingiausi Vilniaus senamiesčio objektai, tarp kurių buvo Aušros vartai, Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.
Tada tapo akivaizdu, kad tamsiuoju paros metu apšvietimas yra svarbus ne vien miesto gyvavimui pratęsti, tai yra utilitariems – orientacijos, saugumo – miestiečių poreikiams tenkinti. Apšvietimas formuoja ir naktinį miestovaizdį (ang. urban nightscape), kuris gali teikti prasmingą informaciją gyventojams bei svečiams apie aktualius miesto įvykius.
Anot M. Valevičiaus, tinkamai valdant šviesą aplinką galima apšviesti taip, kad būtų išryškintos net ir tos vertybės, kurių negali atskleisti dienos šviesa: „Naktinis miestovaizdis – mieste vykstančių procesų, o kartu ir kultūros reiškinių bei pokyčių veidrodis ar net holografinis vaizdas, leidžiantis vizualiai suvokti dažnai dieną nepastebimus fenomenus. Apšviečiant objektus ne atsitiktinai, o sąmoningai, sukuriama visapusiška, kitur nepasikartojanti istoriškai susiformavusi miesto gamtinių ir antropogeninių elementų visuma. Joje individualų vietovės įvaizdį formuojančios vertybės apšviečiamos ir akcentuojamos, o kadaise padarytos klaidos – niveliuojamos. Nesant dirbtinio apšvietimo ši aplinka neišnyktų, tačiau jos estetikos tyrimai tamsiuoju paros metu netektų prasmės.“
