Blog

N. Tukaj: socmodernizmo pastatų projektus reikėjo derinti su valdžia Maskvoje, kas galėjo reikšti kalėjimą

Norbert Tukaj
Asmeninio arch. nuotr.

Vienas geriausiai Lietuvoje vertinamų architektūros fotografų Norbert Tukaj šių metų pabaigoje Vilniuje, ŠMC skaitykloje, atidarė savo darbų parodą „Reikėjo vakar“. Architektu anksčiau dirbęs vilnietis portalui SA.lt papasakojo apie šį ypatingą architektūros stilių ir atskleidė, kodėl sovietmečiu ryškiai tarp kitų pastatų išsiskyrę socmodernizmo kūriniai jam asocijuojasi su to meto rezistencija.

– Kuo jums ypatinga ši paroda ir kodėl šį kartą pasirinkote socmodernizmo temą?

– Socmodernizmo tema man aktuali jau kurį laiką. Tai tęstinis susidomėjimas, kuris prasidėjo nuo architektūros studijų universitete. Todėl, kaip architektas, vertinu šiuo laikotarpiu realizuotą architektūrą, nepriskirdamas jai socialinės santvarkos prieskonio, kuris dažnam miestiečiui užgožia architektūros vertybes. Vertinu architektūros grynumą – erdves, kurios sukelia žmogui emociją, priverčia pasijausti kitaip, išskirtiniu, taip pat ir panaudotas, išeksponuotas natūralias medžiagas bei daug kitų aspektų.

– Ką jūsų, kaip fotografo, akimis, socmodernizmo pastatai suteikia miestui?

– Neišskirčiau fotografo žvilgsnio, nes žiūrėjimo kampą įtakoja visos architektūros patirtys, o fotografo dalis tik užbaigia šį matymą nufotografuojant. Kaip sakau, tai tik techninė dalis.

Vilniaus atveju išskirčiau visuomeninės paskirties pastatus – dominantus, kurie yra išskirtiniai ir formuoja atskirų teritorijų, rajonų įvaizdį. Kai kurie formuoja miesto įvaizdį – pavyzdžiui, tas pats televizijos bokštas, kuris akivaizdžiai matomas iš visur, atpažįstamas ir siejamas su Vilniumi. Žinoma, Vilnius yra kitokio mastelio miestas ir jis kol kas neturi pasaulinio lygio pastato kaip Hamburgo filharmonija ar Sidnėjaus operos teatras.

Norbert Tukaj

Buvęs Ryšių ministerijos pastatas (N. Tukaj nuotr.)

Vilniuje žmogaus santykis su pastatu kitoks. Pavyzdžiui, Operos ir baleto teatras, ar Sporto rūmai, yra siejami su funkcijomis, renginiais, kuriuose žmonės patyrė. Tiesiog žmonės įsimena ar gerai atsiliepia apie pastatus, tačiau aiškiai neįvardina, kodėl. Galbūt ir tiesiogiai nesusieja. Šioje vietoje įžvelgiu emocijos, santykio su pastatu svarbą – patyrimą būnant pastato erdvėse. Ir šis patyrimas išlieka prisiminimuose. Manau, jog žmonių emocinis įvertinimas atskleidžia, ką socmodernizmo pastatai miestui suteikia arba atima.

– Kuo skiriasi socmodernizmo pastatų fotografavimas nuo kitų? Kokie įspūdžiai kyla būnant jų viduje?

– Visos architektūros fotografavimo stilistikos turi bendrumo – tikslą atskleisti kiek galima daugiau pastato grožio. Sakyčiau, kad labiau išsiskiria bendras fotografo matymo braižas, kuris atsispindi visose fotografijose. Kiekvienas fotografas turi savitą žvilgsnį, kuris vystosi ir keičiasi, kaip ir pats žmogus – auga, bręsta, sensta. Pasenti fotografo požiūriui tikriausiai yra pražūtis.

Įsimintiniausia patirta vertybė – mano, kaip žmogaus, santykiu su erdve – jausmas, kai pajauti erdvės alsavimą, didingumą, kai jautiesi nuginkluotas ir nebesvarbus – svarbi tampa tik architektūra.N. Tukaj

Geriausia patirtis yra patirti pastatą iš išorės ir iš vidaus, todėl esu patyręs daugumos fotografuotų socmodernizmo pastatų interjerų erdves. Dėl to ir atsiliepiu labai teigiamai apie šio laikotarpio pastatus, nes turiu santykį su jais, turiu patyrimą.

Įsimintiniausia patirta vertybė – mano, kaip žmogaus, santykiu su erdve – jausmas, kai pajauti erdvės alsavimą, didingumą, kai jautiesi nuginkluotas ir nebesvarbus – svarbi tampa tik architektūra. Taip, tokių pavyzdžių nebūna daug ir dažniausiai tai išskirtiniai visuomeninės paskirties pastatai, kuriuos reikia vertinti, kol juos turime.

– Teigėte, jog vėlyvojo sovietmečio architektūra jums simbolizuoja tam tikrą laisvės išraišką to meto politiniame kontekste.

– Architektūros studijų laikais kuravau architekto Arno Dineikos stipendiją, kurią įsteigė buvę architekto mokiniai (Audrius Ambrasas, Gintaras Čaikauskas, Audrys Karalius, Gintaras Klimavičius, Sigitas Kuncevičius, Rolandas Palekas, Saulius Pamerneckis, Darius Osteika, Linas Tuleikis, Vykintas Šeškus ir kiti).

Tuo metu teko gyvai bendrauti su Justinu Šeiboku, Vytautu Dičiumi, Vytautu Brėdikiu, Nijole Bučiūte, Arno Dineikos broliu Vincu Dineika – ir iš visų jų istorijų, ambicijų bei realizuotų idėjų, supratau, kad siekiant geros realizacijos, visus esminius sprendimus – gerus ir kainuojančius pinigus, reikėjo derinti su valdžia Maskvoje, kas galėjo reikšti kalėjimą arba pritarimą ir tuomet sėkmingą realizaciją. Įvertinant nelaisvės ir priespaudos metus ir lyginant juos su pergalingomis realizacijomis, įžvelgiu kūrybinės laisvės išraišką, kuri taip pat simbolizuoja tam tikrą ėjimą link nepriklausomos Lietuvos.

Norbert Tukaj

Paroda „Reikėjo vakar“ (N. Tukaj nuotr.)

– Kokie modernizmo pastatai Lietuvoje žavi labiausiai?

– Vienareikšmiškai – J. Šeiboko projektuota buvusi Ryšių ministerija ir Kooperatyvų sąjungos pastatas, Operos ir baleto teatras (E. N. Bučiūtė), Ūkio ministerijos pastatas (E. N. Bučiūtė), Kompozitorių namai (V. E. Čekanauskas), Žemės ūkio ekonomikos institutas ir skaičiavimo centras (V. E. Čekanauskas), Dramos teatras (broliai Nasvyčiai), VRM rūmai (V. Brėdikis) bei G.Baravyko kūryba – Santuokų rūmai ir buvęs Revoliucijos muziejus, Sporto Rūmai (E. Chlomauskas) ir daug kitų. Išvardinti tik Vilniuje – artimiausi ir galbūt dėl sostinės reikšmės ir finansinių investicijų, todėl ryškiausi. Einant per kitus miestus, nusidriektų pakankamai ilgas sąrašas.

– O kokie socdomernizmo pastatai labiausiai žavi užsienyje?

– Tarp Sovietų sąjungos sudėtyje nebuvusių valstybių, išskirčiau modernzimo architektūros stilistiką bendrai. Be abejonės, klasika tapusi Ludwig Mies van der Rohe kūryba, kurią galima pamatyti Čikagoje, taip pat Frank Loyd Wright, Le Corbusier, Walter Grophius ir kitų darbai. Tik aplankius šių architektų pastatus galima suprasti, kodėl jų kurta architektūra užburia.

– Ar esate domėjęsis modernizmo pastatų Lietuvoje būkle ir išsaugojimu? Kaip jie galėtų būti panaudojami visuomenės reikmėms?

– Iš savo patirties atkreipčiau dėmesį į vieną esminį faktą – geriausia architektūra tiesiogiai tikriausiai neatsiperka. Tačiau ji sukuria pridėtinę vertę, kaip gaivų orą, kuriuo kvėpuojame ir šią pridėtinę vertę labai sudėtinga išmatuoti tiesiogine skaičių išraiška. Todėl tiems, kas susiję su išskirtinėmis miestų vietomis ir siekia realizuoti išskirtinę architektūrą, turi rūpėti daugiau nei skaičiai. Ir kai tokie žmonės susiburia, gali įvykti precendentas.

O kita pusė yra – kaip pritraukti žmogų į esamą pastatą? Reikia tiesiog daryti, kviesti. „Open House Vilnius“ festivalis yra vienas iš nedaugelio, kuris sukūrė visuotinį susidomėjimą architektūra. ir šis festivalis parodo, kaip organizuojant galima pritraukti žmones.

Vilniaus centrinis paštas

Vilniaus centrinis paštas (N. Tukaj nuotr.)

Pastato valdytojas ir pastato funkcija įtakoja, kiek pastatas yra atviras. Visi naudojami visuomeniniai pastatai yra atviri. Pavyzdžiui, Operos ir baleto teatras, Kooperatyvų sąjungos pastatas arba Kompozitorių namai. Žinoma, valstybinių institucijų pastatai dėl saugumo yra mažiau prieinami, todėl šią nišą užpildė „Open House Vilnius“.

Pastatų fizinė būklė yra tiesioginis pastato naudojo atspindys ir yra labai subjektyvus. Jei naudotojui rūpi pastatas, jis jį vertina, tuomet jis atrodo puikiai – kaip Operos ir baleto teatras, su šiemet atgijusiu fontanu.

– Dirbote prie MO muziejaus techninio projekto. Prieš tai šioje vietoje stovėjo „Lietuvos“ kino teatras, priskiriamas socmodernizmo architektūrai. Kokie įspūdžiai išliko dirbant prie MO muziejaus projekto? Ar tuomet nebuvo gaila, jog kino teatras bus sulygintas su žeme?

– Kino teatras „Lietuva“ turi savo istorija, G. ir N. Urbonų „Protest Lab“ akcija ir viskas susiveda į valdytoją ir visuomenės poreikius. Ar kino teatras atitiko visuomenės poreikius? Kaip lengva buvo pritaikyti šį pastatą?

Taip pat yra labai sudėtinga apleistą pastatą iš naujo prikelti gyvenimui. Kaip visiems žinomas A. Mačiulio „Tauro ragas“, kuris yra išdarkytas ir laukia nugriovimo. Jis taip pat buvo statomas kaip laikinas pastatas.

Kalbant apie „Lietuvos“ kino teatrą – jis buvo apleistas, neįrašytas į saugomų pastatų sąrašą, nebuvo įstatymiškai įvardintos jo vertybės.

Visuomet kiekvieną situaciją gali vertinti ir neigiamai, ir teigiamai. Asmeniškai vertinu teigiamai dėl dviejų aspektų – toje pačioje vietoje išliko visuomeninės paskirties objektas, laisvai prieinamas žmonėms ir iš miesto buvo eliminuota neveikianti, apleista „juodoji skylė“. Tai miestui svarbiausia, ypač centrinei jo daliai – tinkamai įveiksninti pastatus ar sklypus. O vietoje kino teatro galėjome turėti dar vieną prekybos centrą, daugiabučių kvartalą arba tiesiog neveikiančio kino teatro tūrį.

– Ar galite palyginti socmodernizmo statinius su šiuolaikine architektūra? Galbūt įžvelgiate architektūrinio braižo panašumų, o galbūt brutalizmas išlieka unikaliu ir nepakartojamu? Ką jūsų manymu jis davė pasaulio architektūros istorijai?

– Bendrumas tikriausiai būtų žodžiais sunkiai apibūdinama emocija pamačius ar patyrus pastatą. Emocinis vertinimas – taip, labai gerai. O tuomet gili studija, kodėl yra gerai. Tai yra individualu, nes aspektų visuma – kontekstas, procesas, rezultatas, visuomenės vertinimas, tai įtakoja.

Istoriškai architektūros stilius įtakoja technologines naujoves statybose, medžiagas. Tai metalo konstrukcijos, gelžbetonis, dabar ir 3D spausdinimas. Nesu tikras, kaip palyginti tai, kas yra labai skirtinga. Ir kiekviena naujovė visus naudotojus ar kūrėjus skatina mokytis ir pažinti iš naujo. Kitaip sakant, eiti į priekį, tobulėti. To ir palinkėčiau visiems – pažinti ir patirti nauja.

Parašykite komentarą


Komentarai

  1. Šaunuolis Norbertas !