„Kaunoramos“ projektas Šančiuose, kurio autoriai Adomas Rimšelis, Eglė Savodnikaitė ir Gintautas Natkevičius, ilgai buvo lydėtas kritikos ir karštų diskusijų. Dabar, jau kylant ir į centrinį miesto planą aiškiai įsirėžiant aukštybiniams pastatams, kritiką keičia svarstymai, kaip trys nauji modernūs statiniai paveiks istoriškai spalvingus Šančius ir besikuriantį naująjį miesto centrą.
Seniai numatyta vieta Šančiuose
Projekto autorius, architektas Gintautas Natkevičius pasakoja, kad kiekvienas miestas po nepriklausomybės atgavimo ėmė kurti savo vystymosi koncepcijas ir rengti bendruosius planus. Kaune taip pat buvo parengti specialieji planai su galimomis aukštybinių pastatų statybos vietomis. Pirmajame specialiajame plane teritorija Šančiuose, ant Nemuno kranto, jau buvo numatyta kaip tinkama vieta aukštybiniams pastatams statyti, o pats pirmasis suprojektuotas statinys buvęs apie 120 m aukščio biurų pastatas–bokštas. Architektas pastebi, kad tokio aukščio pastatas būtų sutapęs su Nemuno šlaitais ir netgi matomas važiuojant Vilnius–Kaunas automagistrale.
G. Natkevičiaus vadovaujamai architektų grupei perprojektavus biurų pastatą į žemesnį, imta svarstyti, kad aukštybiniai pastatai nėra patogūs biurams, kuriuose dažniausiai norima patogiai judėti viename aukšte. Ribotas vieno aukšto plotas paskatino apsispręsti, kad statiniai geriausiai tinkami gyvenamajai paskirčiai.
Centras be miestiečių – nebe centras
Anot G. Natkevičiaus, skirtingai nei įsivaizduoja besipiktinantys spaudoje žmonės, aukštybiniai pastatai turi tam tikrą logiką: besistiebiant į aukštį, pastatai užima mažesnį žemės plotą ir juose telpa daugiau žmonių. Būtent taip ir turėtų būti: einant centro link, miestas turįs tankėti tiek pastatais, tiek žmonėmis, nes centras be miestiečių – nebe centras, o pakraštys.
Architektas projekto kritikams primena, kad vietas, kuriose galima sutankinti ir paaukštinti statinius, nusprendžia ne architektai ar žmonės iš gatvės, o diskutuojantys ir išvadas visuomenei pristatantys urbanistai. Visuomenė dažnai piktinasi nežinodama konteksto, daug ko neįvertindama.
„Jei iš toli žiūrime į senamiesčio siluetą, yra labai gražu, kada matome stogelius, aukštą bažnyčią, vienuolyno korpusą – tarsi matytum parašą. Siluetas sukuria tam tikras gaires, kurios žmogui leidžia savo mieste orientuotis iš tolo“, – pastebi architektas G. Natkevičius.
Ir nors šią aukštybinių pastatų zoną architektai teigia paveldėję, ekspertų vertinimui jie pritaria: „Jei iš toli žiūrime į senamiesčio siluetą, yra labai gražu, kada matome stogelius, aukštą bažnyčią, vienuolyno korpusą – tarsi matytum parašą. Siluetas sukuria tam tikras gaires, kurios žmogui leidžia savo mieste orientuotis iš tolo“. Be to, nevienalyčiame mieste, kuriame yra aukštų pastatų, tarsi atsiranda keli planai. „Tai nebėra „bulvių plokštainis“, nes jame kažkas paaukštėja, kažkas pažemėja. Matai, kaip keičiasi panorama su kraštovaizdžiu,“– pastebi pašnekovas. Orientyrus, aukštesnius pastatus jam norisi matyti ir slėnyje, atsisukus nuo senamiesčio į kitą pusę. Todėl architektas linkęs vien pasidžiaugti, kad ir šioje, beveik centrinėje miesto dalyje atsiranda ne tik horizontalių, bet ir vertikalių orientyrų.
Dedikuota naujajai kauniečių kartai
G. Natkevičiaus nuomone, marketingo specialistų projektui sukurtas „Kaunoramos“ pavadinimas ne visiškai dera su šių namų turiniu. Kuriant pirminius projekto eskizus, architektams dažnai kyla tam tikri koduoti slenginiai pavadinimai. Taip buvo ir šį kartą – projektuojamus statinius projekto komanda tarpusavyje ilgai vadino iksais. Koduotas 3X (arba 3+) ženklas užsimena ne tik apie pastato formą, bet ir apie išskirtinę kokybę.
Modernių pastatų projektu architektų komanda bandė pritraukti į centrą naująją kauniečių kartą, savo pinigais deklaruojančią, kad čia jai patinka gyventi. Anot G. Natkevičiaus, sovietinio mentaliteto „rėksniams“ vis dar atrodo, kad tai turi būti visiems, neva, o kodėl tik to namo gyventojas matys gerą vaizdą? Architektas tokiai nuostatai prieštarauja ir mano, kad jei jau kažkas kuriama naujiesiems gyventojams, tai turi būti padaryta maksimaliai gerai.
G. Natkevičius pastebi, kad X formos pastatas iš išorės atrodo didesnis nei yra iš tikrųjų, o jo viduje labai daug kraštinių. Todėl geriausieji butai turi net tris orientacijas – gyventojai galės džiaugtis Nemuno, Fredos šlaitų ir senamiesčio vaizdais. „Dažnai bandoma diskutuoti, tarsi architektai nori susikurti sau kažkokius paminklus ar kažką užgožti. Mes, architektai, nieko nenorime sau pasiekti, išskyrus vieną dalyką – sukurti estetiką ir maksimalų nepakartotą komfortą, netgi tam tikrą dvasią, kurią užsieniečiai vadina spirit. Kad tame pastate būtų tarsi penkta dimensija, kažkas, ko negali papasakoti,“ – kalba architektas.
Modernus prieskonis Šančiams
Architektai siekė, kad aukštybiniai statiniai neimtų konkuruoti su aplinka dar ir savo architektūrine išraiška, todėl pastatai paprasti, su keliomis tamsiomis stiklinių fasadų dėmėmis. Pagrindinis jų architektūrinis bruožas atsiskleidžia priėjus arčiau – iš siauros ir platėjančios apatinės statinių dalies tarsi iš plono kelmo išauga keturi „sparnai“. Tokio sprendinio dėka pastatai įgyja ir tolimą, ir artimą planą: iš toli jie yra orientyrai, o iš arti žmogaus sąmonę veikia netikėtumu, ant ko gi jie laikosi.
Gerbūvis apribotas nedidelio sklypo – jame numatyta įrengti tik vaikų žaidimo aikštelę, žaliąsias zonas, pusę sklypo užims antžeminė automobilių aikštelė ir beveik po visu jo plotu įrengta požeminė. Architektai sąmoningai neteikė išskirtinio dėmesio gerbūviui, nes didžiausias poveikis namo gyventojams – papėdėje tekanti, pro langus atsiverianti upė. Vandens kaita skirtingais metų laikais sukurtą aplinką nustumia į antrą planą.
G. Natkevičius pabrėžia, kad Šančiai labai įdomus rajonas savo charakteriu. Jo centras – išilginis, tiesinis, kaip senųjų rėžinių kaimų. Tačiau istoriškai jame susiklostė keli sluoksniai: kareivinės, tarpukario architektūra su savo bažnyčia, fabrikai ir tarsi susispietę viščiukai išsidėsčiusi mažaaukštė darbininkų gyvenvietė. Būtent toji Šančių kaita sukuria charakterį, jie tampa įdomūs tiek urbanistine, tiek socialine – nuo turtingo miestiečio iki darbininko – struktūra. Architektas įsitikinęs, kad kelių aukštybinių pastatų atsiradimas jiems suteiks dar kitokio prieskonio, kad naujieji statiniai Šančius praturtins. Kaimo tipo aplinkoje bus galima turėti ir šiuolaikinio didmiesčio lopinėlį, žvelgiantį į žmogų iš viršaus.
2022-06-10, 8:44
„Kaimiečiai” ir žeminių kultūros puoselėtojai norėtų Kauną sukišti į žemines, klumpes ir vyžas.