Aneta VAITKIENĖ
Atrodytų, kaip paprastai galima pasiekti gerą namo energinį naudingumą? Tereikia, teigtų dažnas pilietis, kokybiškų, tvirtų ir pakankamai storų namo konstrukcijų – sienų, grindų ir stogo. Visa tai kaip reikiant apšiltinus, problema lyg ir išspręsta. Tačiau, siekiant kuo mažesnių pastato energijos sąnaudų, be galo didinti šiltinamojo sluoksnio storį nėra pati geriausia išeitis. Galų gale ateina tas momentas, kai jį laikančių konstrukcijų kaina ir pamatams tenkantis svoris tampa neberacionalūs.
Ne tik šiltinti, bet ir sandarinti
„Energiškai efektyvus namas, – sako pasyviųjų namų projektuotojas Martynas Ramonas, – tai tokia kompleksiška dėlionė, o šiltinamasis sluoksnis tėra tik nedidelė jos dalis. Ir kur kas efektyviau ne didinti jo storį, o skirti daugiau dėmesio pastato sandarumui.“
Statant energiškai efektyvų pastatą egzistuoja paprastesnės ir pigesnės priemonės, kurios leidžia mums, nebranginant statybų proceso, gauti daug geresnius energinio naudingumo rezultatus. Ir viena tokių priemonių, kone 20 proc. nulemiančių puikų rezultatą, yra sandarumo užtikrinimas. „Sakyčiau, tai du lygiaverčiai partneriai, – įvertina M. Ramonas, – šiltinimas ir sandarumas. Jų sisteminis darbas statyboje duoda patį geriausią rezultatą.“ Specialisto teigimu, galima investuoti tikrai didelius pinigus į moderniausias sienų šiltinimo medžiagas, bet jei konstrukcijos nebus dar ir sandarios, iš išorės ir iš vidaus, – tokio izoliacinio sluoksnio savybės sumažės kone dešimtimis procentų. O jei, statant pastatą, nuo pat pradžių apgalvota visa jo sandarumo koncepcija, galima paversti jį kone pačia pigiausia pasyvia priemone, užtikrinančia gerokai mažesnes pastato šildymo sąnaudas.
„Statydami pasyvųjį namą, mes surenkame savotišką dėlionę, – vaizdingai palygina projektuotojas, – ir kaip tik tokiu būdu gauname patį geriausią kainos, kokybės ir eksploatacijos sąnaudų santykį: sudėliodami visas dėlionės figūrėles į joms skirtas vietas.“
Kaip tai galima būtų padaryti? Egzistuoja daug statybinių izoliacinių plėvelių, skirtų šiltinamajam sluoksniui nuo išorinės drėgmės apsaugoti, o taip pat ir užkirsti kelią nekontroliuojamai oro cirkuliacijai. Jų siūlės užsandarinamos lipniąjaa izoliacine juosta taip, kad pastatas taptų tarsi įvilktas į vientisą izoliacinį sluoksnį. O atsikratyti konstrukcijose pasitaikančios vandens garų drėgmės padeda vadinamosios difuzinės plėvelės – daugiasluoksnės membranos, kuriose gausiai išdėstytos mikroskopinės ertmelės nukreiptos taip, kad vandens garų dalelytes praleistų iš vidaus į išorę, o atvirkštine kryptimi – ne.
Pasiekti sandarumą – iššūkis ne visiems
Nebūtina vaikytis inovacijų
M. Ramono teigimu, projektuojant ir statant energiškai efektyvų pastatą, visiškai nėra būtina rinktis kažkokių ypač inovatyvių medžiagų. Visos tos medžiagos, kurias gali pasiūlyti statybų sektorius ir kurios yra sertifikuotos naudoti, puikiai tinka pastatyti bet kokio tipo energiškai efektyvų pastatą.
Šiltinimo sprendimai gali būti įvairiausi – mineralinė vata, polistireninis putplastis, poliuretanas, putos. Vienos medžiagos šiek tiek pigesnės ar naudojamos plačiau nei kitos, ir visos jos turi savų privalumų ir trūkumų. Tad suveikia tas sprendimas, kuris padeda pasiekti reikiamą šiluminės varžos rodiklį su ta atraminių konstrukcijų medžiaga, kurią savo namui statyti pasirenka savininkas. „Vienas naudoja blokelius, kitas plytas, trečias liktinius klojinius, – vardija M. Ramonas, – dar karkasinės sienos ir net metalo konstrukcijos. Statybose yra įvairių, geresnių ar prastesnių, sprendimų, tačiau nėra visiškai blogų ar tobulų. Visi sprendimai geri, jei atliekami laikantis statybos reglamento ir statybinės fizikos taisyklių bei naudojami pagal savo paskirtį.“
Ne tik sandarinti, bet ir vėdinti
Pradėję kalbėti apie sandarumą, iškart turėtume pabrėžti ir priverstinį vėdinimą, pageidautina tokį, kuris grąžintų kuo daugiau iš pastato vėdinant prarandamos šilumos. Taip pat pasirūpintų komfortiška patalpų oro santykine drėgme.
Visiškai sandarus, bet neventiliuojamas pastatas negali būti laikomas energiškai efektyviu. Jis neabejotinai turės problemų dėl oro kokybės. Tačiau didžiulis visiškai sandaraus pastato pranašumas tas, kad jame esančio oro srautus galima apskaičiuoti ir kontroliuoti. „O tai reiškia, kad galima parinkti ir optimalų bei efektyviausią priverstinio vėdinimo įrenginį“, – pabrėžia pasyviųjų namų projektuotojas. Tiesa, kad rekuperatoriai, aprūpinantys sandarius pastatus tinkamos kokybės oru, eikvoja energiją. Tačiau galima padaryti taip, kad jie ją naudotų optimaliai – nebūtų per galingi, bet ir ne per silpni. Sistemą galima suderinti taip preciziškai, kad pastato patiriamos sąnaudos šildymui bus minimalios.
„Priverstinės ventiliacijos atveju pinigus mokame už kelis dalykus, – sako specialistas. – Už patį įrenginio veikimą (juk gainiodamas orą jis eikvoja energiją) ir už tai, kad iš išorės patenkantį orą įrenginys pašildo, esant lauke minusinei temperatūrai, kad vėdinimo sistemoje nesusidarytų kondensatas.“ Teisingai suderintoje priverstinio vėdinimo sistemoje rekuperatorius veikia normaliu vidutiniu režimu, energiją eikvodamas minimaliai. O tinkamo galingumo vėdinimo įrenginys, tegul ir pabranginęs pradinę sąmatą pora šimtų eurų, namo efektyvumo sistemai atneša daugiau naudos, negu, tarkim, penkiais centimetrais padidintas visas pastato šiltinamojo sluoksnio storis. Kas, beje, kainuoja tikrai daugiau…
Kaip tai galima būtų padaryti? Jau menkai ką ir benustebinsi terminu „šilumogrąža“ – jis nusako tokį priverstinio patalpų vėdinimo principą, kai bent iki 95 % šalinamo oro šilumos yra grąžinama į vėdinimo įrenginį ir naudojama tiekiamam lauko orui pašildyti. Atėjo metas priprasti ir prie termino „entalpija“. Šiaip jis reikštų visos termodinaminės sistemos būseną, bet ŠVOK (šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo (ŠVOK) specialistai naudoja jį santykinio patalpų oro drėgnio išsaugojimo funkcijai nusakyti. Taigi, priverstinio vėdinimo įrenginys, kurio aprašyme figūruoja šie du žodžiai, geriausiu atveju paremti dar ir procentine išraiška, patieks į patalpas gryną orą iš lauko, tačiau šiltesnį ir reikiamai drėgną, ir padarys tai efektyviau.
Ne tik vėdinti, bet ir apsvarstyti silpnąsias vietas
Kiekviena sistema turi silpnų vietų, sandarus ir energiškai efektyvus pastatas – ne išimtis. Tačiau negalėtume jų pavadinti visiškai silpnomis, tai tiesiog tie sujungimai, kuriems reikėtų skirti daugiau dėmesio. M. Ramonas gali trumpai juos apibūdinti kaip bet kokias skirtingų plokštumų sandūras. „Langų montavimo siūlės, grindų ir sienos jungtis, šlaitinio arba plokščiojo stogo jungtis su siena, įvairūs kabeliažai, inžinerinės komunikacijos, kertančios išorinį sienos apvalkalą, – visa tai ir yra pagrindinės probleminės vietos, testuojant tarpines parodančios mažesnį sandarumą“, – sako ekspertas.
Pastatyti namą visiškai be sandūrų gana sunku, tad projektuotojas tiesiog rekomenduoja vadovautis sveiku protu ir pastate gyvenančių žmonių patogumu. „Visi sprendiniai yra įmanomi, kai kurie tiesiog brangiau kainuoja“, – primena specialistas. Ir kartais tiesiog būna racionaliau atsisakyti, tarkim, baliustrados ar žiemos sodo, bet mainais gauti efektyvesnį būstą. Šitaip, atmetus nebūtinus dalykus, kurių įgyvendinimas gali gerokai pastorinti statybę sąmatą, pasilieka tie tūrio planavimo sprendimai, kurių atsisakyti savininkas nepasiruošęs, ir tuomet jau pastato projektuotojai pradeda dėlioti savo efektyviąją dėlionę.
Ne tik apsvarstyti, bet ir įdarbinti saulę
Pasyviuosiuose namuose įdarbinama saulės energija, eksperto teigimu, dar nėra visiškai optimaliai išnaudojama. Tačiau jau ir dabar teisingoje pastato vietoje įrengtas teisingas langas žiemą gali duoti daugiau šilumos nei jos išleisti – juk paprastuose, energiškai neefektyviuose namuose kaip tik langai ir durys laikomi vienais didžiausių šilumos praradimo šaltinių.
Kaip tai galima būtų padaryti? Jau dabar egzistuoja fotovoltiniai stiklai, veikiantys kaip nedidelės saulės jėgainės, tiekiančios pasyviąją saulės energiją į bendrą pastato sistemą. Tačiau šeimininko naudai galima priversti dirbti ir standartinį stiklo paketą, nepamirštant, žinoma, kad jis turi būti sandariai įmontuotas. Apskaičiavus stogo kraštą taip, kad jis uždengtų lango stiklą nuo stačiau krintančių vasaros saulės spindulių ir šitaip sumažinus perkaitimo bei poreikio vėsinti orą tikimybę, švelniai žiemos, pavasario ir rudens saulei, kurios spinduliai krinta įkypiau, paliekamas atviras kelias per stiklą į kambarį – malonios, ekologiškos ir nemokamos šilumos pavidalu.
Dabar beliko parinkti lango padėtį toje pastato pusėje, kuri gauna daugiausia saulės, o šiaurinėje pastato dalyje sumontuoti mažesnius, arba apsieiti išvis be jų, – ir dar viena efektyvumo dėlionės dalelė su švelniu „cakt“ bus padėta į savo vietą.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“ | 2023 RUDUO
