Europos architektų tarybos iniciatyva Insbruke (Austrija) buvo surengta konferencija „Kaip pasiekti apstatytos aplinkos kokybę: kokybę užtikrinantys įrankiai ir sistema“. Ši konferencija kaip profesinė diskusijų erdvė surengta po daugybės architektūros kokybe besirūpinančių politinių veiksmų: pernai Europos kultūros ministrų pasirašyta Davoso deklaracija, pristatanti Baukultur koncepciją, 2018-ieji paskelbti Europos kultūros paveldo metais, pernai metų pabaigoje Europos Taryba parengė 2019–2022 m. kultūros planą su ekspertų grupės suformavimu (Aukštos kokybės architektūros įgyvendinimas kiekvienam).
Taigi, pažangioji Europa jau tvirtai sutarė, kad kokybiška architektūra nėra elitui skirta aukštoji mada – tai privalo tapti kiekvienam iš mūsų prieinama kasdiene aplinka. Kasdienė mūsų aplinka turi būti tik pačios aukščiausios kokybės architektūros ir negali būti kitokia, o nepakankamai kokybiška architektūra neturi teisės būti išvis realizuota.
Ir to negalima dangstyti jokiais ekonominiais interesais, nes kokybiška architektūra yra vienas stipriausių ilgalaikių ekonominių interesų siekis, ne trumpalaikių, ilgainiui atnešančių kultūrinę, ekologinę ir ekonominę žalą.
Europos politikos kryptys ir metodai
Bartleto architektūros planavimo mokyklos, kuri yra viena geriausių pasaulyje, mokslininkas Jao Ferreira Bento parengė apžvalgą, kokiais architektūros įstatymais įvairios valstybės Europoje reguliuoja architektūros kokybę. Jau iki 2011 m. Europoje Prancūzija, Airija, Jungtinė Karalystė ir visos Skandinavijos bei Baltijos šalys turėjo pasirengusios Architektūros įstatymus ar architektūros politikos kryptis, šiuo metu tai turi visos ES šalys (išskyrus Lenkiją, Slovakiją, Rumuniją ir Serbiją). Tik dėl skirtingų įstatymų šie dokumentai yra kiek skirtingo lygmens: architektūros įstatymas arba išsamios architektūros politikos kryptys, arba sektorinės politikos kryptys. Prancūzija buvo šių procesų pradininkė, dar 1977 m. priėmusi Architektūros įstatymą. Vis daugiau pasaulio šalių šalia kokybiškos architektūros teisės aktų priėmimo yra įsteigę vykdančiąsias institucijas – valstybės architekto biurą. Tokie biurai yra JAV, Australijoje, Airijoje, Škotijoje, Danijoje, Flandrijoje (Belgija). Pavyzdžiui, flandrai kas 4 metus atnaujina Architektūros politikos dokumentus, kurie orientuoti ne tik į vartotojus ar investuotojus, bet ir į jaunuosius architektus. Tai nuo keliolikos iki keliasdešimt architektų turintys valstybių finansuojami biurai, kurie aktyviai pataria regionams erdvinės plėtros klausimais tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje. Šie patarimai teisiškai neprivalomi, bet dar nėra precedentų, kad jų būtų nesilaikoma.
Baukultur – statybos kultūra
Šis vokiškas žodis, priimtas Davoso deklaracija, apibrėžia visą kokybiškos architektūros procesą nuo politinio sprendimo, projektuotojo parinkimo, projekto parengimo iki jo viso įgyvendinimo. Visos šios grandys ir užtikrina, kad bet kokia erdvinė plėtra būtų vykdoma kokybiškai. Jei žmonėms šis žodis daugiausia siejasi su aplinkos estetika ir grožiu, tai specialistams jis reiškia ir subalansuotą urbanistiką, ir ekologiją, ir socialinę aplinką, bet svarbiausia yra PROCESO KOKYBĖ. Žmonės dažniausiai mato ir vertina galutinį rezultatą, bet be nuoseklaus ir išsamaus proceso, įtraukiančio geriausius specialistus ir visas suinteresuotas puses, kokybiško rezultato nebus. Baukultur – pozityvus miestų ar regionų vystymasis, tai ne išskirtinė, o KASDIENOS ARCHITEKTŪRA.
Jau 70–80 proc. Europos ateities miestų yra pastatyti, todėl daugiausia turime kalbėti apie konversijas, renovacijas ir saugojimą. Bet reikia gerai įsikalti į galvą, kad namų apšiltinimas nėra pagrindinis renovacijos tikslas. Renovacija apima ir inžinerinę bei socialinę infrastruktūras, aplinkos apželdinimą ir humanizavimą, o to neįmanoma be tam tikrų dalykų išsaugojimo. Baukultur – tai žiedinis projektavimo procesas. Kas pakviestas ir kas įtrauktas į procesą, nulemia ne tik rezultatą, bet ir greitį, bendrąsias sąnaudas. Turi būti sukurta patikima bazė dialogui su visuomene, nes reikia ne tik ją aktyviai informuoti, bet ir įtraukti į įgyvendinimą ir bendruomenių idėjas. Geriausias kokybiško sprendimo parinkimo kelias yra architektūrinis konkursas, bet mažuose miestuose dėl žmogiškųjų išteklių trūkumo ne visada konkursai pasiteisina, kartais reikia rasti kitų, efektyvesnių bendradarbiavimo būdų. Daugelis kalbėtojų pažymėjo, kad ekspertų ar ekspertų tarybų pritraukimas prie projektavimo procesų visada duoda pozityvesnį rezultatą.
Keliai į architektūros kokybę
Daugelio šalių patirtys sako, kad tose šalyse, kur nėra valstybės vyriausiojo architekto institucijos, vieną svarbiausių vaidmenų architektūros kokybėje turi miestų vyriausieji architektai. Pasak buvusio Vailės (Danija) vyriausiojo architekto Henriko Strjernholmo, labai svarbu, kad vyriausiasis architektas kalbėtųsi su miesto meru ir politikais, atverdamas jiems akis. Vyriausiojo architekto pareiga yra išaiškinti politikams, kad mieste svarbiausia ne gražūs namai, bet tai, kas yra tarp namų, tos erdvės turi būti kokybiškos, nes būtent tai ir lemia kokybiškos gyvensenos užtikrinimą miestiečiams ir miesto svečiams. H. Strjernholmas sakė, kad per savo ilgametę praktiką su politikais susitikinėdavo rimtoms diskusijoms po 6–8 kartus per metus, rengdavo jiems ekskursijas po miestą, aiškinančias, kas yra gerai ir kas ne, o pradėjo jis visa tai nuo teisės aktų parengimo – Miesto architektūros politika Vailėje (16 puslapių dokumentas) buvo priimta dar 1997-aisiais, kai net Danija tokios neturėjo. Tai suteikė miestui juridinę atramą ir kėlė ambicijas siekti tik geros kokybės architektūros mieste. Architektas įvardija kelis principus, kurie jam padėjo siekti architektūros kokybės:
• reikia padaryti bent truputį geriau nei praėjusį kartą;
• reikia suburti gerus politikus ir jiems įdiegti, kad mieste reikalingos strategijos, ne trumpesnės kaip 20 metų;
• reikia nuolatos edukuoti politikus, rengiant jiems ekskursijas po miestą, o tada bendruomenės edukuosis pačios;
• priversti veikti priimtus architektūros įstatymus, reglamentus ar nutarimus kiekvieną dieną, kiekviename projekte.
Sudėtingiausias dalykas, pasak 22 metus vyriausiuoju miesto architektu išdirbusio H. Strjernholmo, buvo kultūrinės terpės miesto savivaldybėje sukūrimas, kur būtų suprantama architektūros reikšmė miesto vystymuisi ir jos svarba miesto gyventojų gerovei.
Vienoje turtingiausių Europos šalių – Šveicarijoje – savivaldybės vadovaujasi Nacionaliniu įstatymu, kaip kompensuoti praradimus visuomenei, nes su kiekvienomis naujomis statybomis neišvengiami kažkokie praradimai, – jie negali būti našta bendruomenei, bet turi būti surastos kompensacinės priemonės, kad bendruomenė būtų patenkinta miesto plėtra. Šveicarijos miestuose atidžiai vertinami jau turimi miesto ištekliai, nesistengiama bet kuriuo atveju plėstis. Tačiau kokybei užtikrinti egzistuoja esminė nuostata, kad leidimas statyti gali būti suteiktas tik tam projektui, kuris pasiekia geriausią rezultatą. Jei vadinamoji Miesto statybos taryba nesuteiks aukščiausios kokybės ženklo projektui, toks projektas nebus įgyvendintas. Nesvarbu, kokie bus politikų norai, Statybos tarybos darbas griežtai atribotas nuo politikų poveikio, – tai grynai profesinis darinys, sudarytas tik iš profesionalų. Architektūros ekspertas Beatas Aeberhardas, remdamasis Bazelio (Šveicarija) pavyzdžiu, informavo, kad nuo kiekvienos investicijos į nekilnojamojo turto plėtrą yra imamas 50 proc. mokestis į miesto fondą, nuo vertės, kuri bus sukuriama, iš kurio finansuojami želdiniai ir viešosios erdvės mieste.
Visuomenės įtraukimas į projektus visada organizuojamas keliais lygiais, iš anksto informuojant apie būsimą projektą (tai garantuojama Konstitucijos) ir įtraukiant aktyvią bendruomenę į sprendimų priėmimą projekte. Miesto savivaldybės specialistai daug dirba kaip moderatoriai tarp statytojo ir bendruomenės, kad būtų pasiektas susitarimas. Statybos tarybos tikslas užtikrinti, kad būtų padaroma ne tai, ko statytojas nori, bet kad būtų projektuojama su ambicijomis sukurti kažką nestandartinio, tikrai turinčio vertę, ir dėl to savivaldybė net gali pasiūlyti tam tikrų nuolaidų. Pagrindinis jų darbo principas, kad turi būti matomas didelis miesto paveikslas, plati vizija, net ir vykdant smulkius projektus. Nuo 1977 m. veikia taisyklė, kad visi svarbūs pastatai gali būti projektuojami tik architektūrinių konkursų būdu, nes laikoma, kad:
• architektūriniai konkursai yra Šveicarijos dalis;
• architektūriniai konkursai – tai šansas iškilti jauniesiems architektams;
• architektūriniai konkursai – tai konsolidacijos instrumentas.
Labai svarbu dokumentuoti Statybos tarybos darbą, visi architektūriniai konkursai taip pat dokumentuoti ir pateikiami taip, kad būtų suprantami politikams.
Miesto mokyklų pastatai laikomi svarbiausiais viešaisiais objektais, jiems skiriamas ypatingas dėmesys ir keliami ypatingi kokybės reikalavimai.
Kalbant apie ne tokius sėkmingus projektavimo žingsnius, pavyzdžiu buvo pateiktas dar 2009 m. parengtas Bazelio aukštybinių pastatų planas. Jis rengtas labai kruopščiai, išskiriant prioritetines vietas, neleidžiant aukštybiniams pastatams atsirasti gamtiškai ir urbanistiškai jautriose vietose, bet vis vien jis veikia blogai.
Visuomenės švietimui svarbu architektūros premijos, kurios leidžia visuomenei atpažinti gerą architektūrą, ir įvairios architektūrinės parodos, kurios nuolat vyksta ir sulaukia vis didesnio dėmesio.
Diskutuojant apie tai, ar geriau, kai sprendimus priima vienas atsakingas žmogus, ar taryba, buvo pažymėta, kad vienas žmogus gali iškelti gerus klausimus ar įtraukti į procesą tinkamus asmenis, bet atsakymus gali duoti tik į komandą suburti specialistai. Tačiau svarbiausia miesto plėtroje prieš priimant bet kokį sprendimą sukurti diskusiją ir tai geriau padaro grupė. Pagrindiniai iššūkiai, tenkantys miestams, kaip pradėti diskusijų procesus kuo anksčiau ir kaip suvesti skirtingus požiūrius. Jei projektas ambicingas ir rezultatas prognozuojamas geras, tai taryba gali keisti reglamentus, leisdama padaryti daugiau, nei būtų galima bendru atveju. Diskusijos pabaigoje pašnekovai, paklausti, koks svarbiausias sakinys Architektūros politikoje, atsakė:
• keisti reikia tik į geresnį;
• Baukultur yra kuriama žmonių, kaip aš ir tu.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 liepa/rugpjūtis.
