Tęsiame diskusiją, aptardami architektės, teisininkės, Lietuvos architektų rūmų vicepirmininkės Daivos Bakšienės pranešimą, skaitytą konferencijoje „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“, bei straipsnį žurnale „Statyba ir architektūra“ – „Architektūros kokybės kriterijų poreikis: praktiniai ir teisiniai aspektai“. Šiuokart skelbiame Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktoriaus Mariaus Narmonto ir architekto, VGTU dėstytojo doc. dr. Vytauto Petrušonio nuomones.
Marius NARMONTAS
Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius
Konferencija „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“ buvo organizuota su mintimi, kad architektūros kokybės kriterijai turėtų atsirasti Architektūros įstatyme, kurio projektui 2012 metų lapkritį Vyriausybė jau buvo pritarusi. Šiemet planuojama grįžti prie šio klausimo ir priimti Architektūros įstatymą, bet per tuos dvejus metus šiek tiek pasikeitė kai kurios politinės nuostatos, ir akivaizdu, kad jį reikia patobulinti, pritaikyti šios dienos aktualijoms. Vienas įstatymo trūkumų ir buvo kriterijų nustatymas.
Konferencijoje buvo girdėti nuogąstavimų, kada architektūros kriterijų įvedimas gali varžyti kūrėjus, bet meninė ir teisinė išraiška yra du skirtingi dalykai. Jei kalbame apie architektūrą kaip meną, kūrybą, ji tikrai nebus varžoma. Bet turime kalbėti ir apie tai, kad architektūra turi ir teisinę išraišką, reguliuojamą statybos leidimais, techniniais projektais, tūriais, metrais ir kitais matavimo vienetais, kurie reglamentuojami, nes visuotinai pripažįstama, kad architektūra yra viešojo intereso objektas.
Dėl viešojo intereso ir reikia suderinti taisykles – pirmiausia tai, kas laikytina viešuoju interesu ir kokius kriterijus turi atitikti atitinkama architektūra. Tai visiškai normalu – čia neįžvelgiu jokių prieštaravimų ir negaliu tokio reglamentavimo vadinti apribojimu. Architektūros kokybės kriterijai yra gana universalūs, jie leidžia profesionalams, ekspertams įvertinti projektą ir yra skirti ne suvaržyti, bet panaikinti subjektyvumą.
Svarbu ir tai, kad pati architektų savivalda pareiškė iniciatyvą dėl kriterijų suformulavimo. Nors girdėti ir nepasitenkinimo balsų dėl šių planų, tai irgi normalu – architektai, menininkų bendruomenė visada pasižymėjo nuomonių įvairove. Kuo bendruomenė didesnė, tuo yra įvairesnių nuomonių. Vis dėlto nenorintieji dirbti pagal tam tikras taisykles turi kitą pasirinkimą – jie gali tiesiog nekurti viešajam interesui svarbių objektų. Aš tikrai nematau didelių pavojų, paslėptų rizikų, kurias galėtų išprovokuoti architektūros kokybės kriterijų suformulavimas. Tai yra tai, ko moko architektus pirmuose universitetinių studijų kursuose: paprastos doktrinos ir techninių principų.
Šiuo metu Aplinkos ministerija formuoja darbo grupę Architektūros įstatymo projektui rengti. Joje yra asmenų, deleguotų iš Lietuvos architektų sąjungos, Lietuvos architektų rūmų, kitų organizacijų. Vėliau laukia oficialūs derinimai, svarstymai, ir kriterijai, jei bus priimtini, nukeliaus į įstatymo projektą.
Kodėl taip bijoma išskirtinumo?
Doc. dr. Vytautas PETRUŠONIS
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Architektūros pagrindų ir teorijos katedra
Direktyviai įvardyti kriterijus, kurie esą turėtų užtikrinti geros architektūros sukūrimą, nereikėtų, nes nebus išvengta dalykinio fragmentiškumo, tokiu būdu galima prarasti visumos pojūtį.
