Architektūra, orientuota ne į rinką ar produktą, o į kūrybą, yra eksperimentinės architektūros misija. Deja, ši monumentalioji kūryba reta ne tik mūsų šalyje, bet ir visoje Rytų Europoje. Kodėl ši architektūra yra atsidūrusi kultūros šešėlyje: neturime praktikos ar ji mums tiesiog neaktuali?
Puiki erdvė išbandyti naujoves
Eksperimentinė architektūra tyrinėja ir siekia atrasti netikėtus, neįprastus sprendimus problemoms ir iššūkiams: tai gali būti naujoviškos erdvinės ar funkcinės schemos, kuriančios darbo, poilsio ar gyvenamąją aplinką, arba eksperimentavimas su skirtingomis stilistinėmis išraiškomis ir įvaizdžiais, inovatyvūs sprendimai socialinėms problemoms spręsti, konstrukcijų ar pastatų statybos išradimai.
„Eksperimentinė architektūra – nebūtinai įgyvendinti pastatai. Dažniau tai būna projektai, parodos, publikacijos ar manifestai: Archigram judėjimas, architekto Patriko Schumacherio parametricizmas, Remo Koolhaaso knyga „Delirious New York“. Roberto Venturi postmodernizmo manifestas galėtų būti vienas ryškiausių eksperimentavimo su architektūra pavyzdžių. Dauguma eksperimentinės architektūros yra sukuriama akademinėje aplinkoje – architektūros mokyklose. Studentų darbas nėra susijęs su įsipareigojimais užsakovams ir kitais profesijos pra gmatiniais aspektais, todėl tai puiki erdvė atrasti įvairių naujovių ir jas išmėginti“, – sakė bendrovės „Unitectus“ architektų grupės narys, architektas Povilas Čepaitis.
Aktuali virsmų akistatoje
Povilas Čepaitis.
Pasak architekto, eksperimentinė architektūra ypač aktuali, kada vyksta virsmai ar dideli pokyčiai ekonominėje, socialinėje, inžinerinėje ar koncepcinėje erdvėje. „Pasaulyje tikslingas ir kryptingas eksperimentavimas su architektūra prasidėjo architektui Le Corbusierui suformulavus modernistinės architektūros tezes ir vis atsinaujindavo high-tech, postmodernizmo, parametrinės architektūros ir kitų stilių ištakose. Taip pat iškilus reikšmingiems socialiniams iššūkiams, pavyzdžiui, sprendžiant būsto krizę po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo atrastos surenkamojo gelžbetonio pastatų sistemos arba siekiant pagerinti gyvenimo sąlygas pabėgėliams šių dienų migracijos akivaizdoje.
Pašnekovo teigimu, Lietuvoje eksperimentinės architektūros pavyzdžių nėra daug, nebent prie jų priskirtume pirmuosius pasaulinių tendencijų perkėlimo į vietinę terpę pavyzdžius.
„Turbūt ryškiausiu eksperimentinės architektūros pavyzdžiu galėtų būti Vilniaus koncertų ir sporto rūmai – tuo metu novatoriškos vantinės konstrukcijos panaudojimas pastato stogui ir vidinės erdvės charakteristikai suformuoti. Nemažai eksperimentavimo elementų galima rasti ir architekto Arno Dineikos gamybinių pastatų architektūroje, deja, ne itin sėkmingai išlikusioje iki šių dienų. Šiuolaikinėje architektūroje galima rasti ir daugiau panašių pavyzdžių: studijos „Do Architects“ rengta modulinių vaikų darželių studija arba „Sprik“ architektų sukurtas inovatyvios konstrukcinės schemos „Inhus“ kompanijos administracinis pastatas“, – sakė architektas.
P. Čepaitis mano, kad eksperimentavimas yra tai, kas padeda architektūrai iš naujo atrasti save, prisitaikyti prie besikeičiančios visuomenės ir gebėti pasiūlyti tinkamus sprendimus aktualioms laikui problemoms.
„Eksperimentai padeda disciplinai judėti į priekį ir neapsiriboti praeityje jau daugelį kartų daugiau ar mažiau sėkmingai įgyvendintų idėjų kartojimu. Norint neužsidaryti savo kiaute, būtina eksperimentuoti, nes tik taip disciplina gali išlikti aktuali ir prasminga. Eksperimentinė architektūra tampa pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu daugeliui architektų, kuriančių ir įgyvendinančių projektus visose sferose“, – teigė pašnekovas.
Forma, metodai, technologijos
Vienoje iš Venecijos bienalių kultūros kritikas Aaronas Betsky teigė, kad eksperimentuojama architektūroje arba su forma, arba su metodais. Anot architekto Tomo Grunskio, šiais laikais pravartu būtų pridurti, kad eksperimentuoti architektūros srityje galima ir su technologijomis.
„Taip pat svarbu, kokie lūkesčiai tam eksperimentui iškelti. Viena vertus, gali būti eksperimentuojama su požiūriu į architektūrą, klausiant, kas dar yra, o kas jau nebėra architektūra. Kita vertus, galimas eksperimentavimas su idėjomis. Pavyzdžiui, pradžioje buvusi idėja fix sukurti nematomą arba keičiantį formą pastatą per gana neilgą laiką tampa technologine užduotimi, o dar po kurio laiko ji yra įgyvendinama. Manau, jeigu mes architektūrai keliame aukštesnius nei statybos rangos arba funkcinius reikalavimus, o gvildename kažkokius kultūrinius klausimus, tik tada tai gali vadintis architektūra. Visais kitais atvejais tai yra tiesiog statybos menas“, – sakė T. Grunskis.
Architektūros galerija „Nulinis laipsnis“, paroda „Architektas Valdas Ozarinskas. Raudonasis paviljonas“. Andrej Vasilenko nuotr.
Geriausias pavyzdys – „Raudonasis paviljonas“
Anot pašnekovo, pastangų kurti eksperimentinę architektūrą Lietuvoje buvo gana nemažai. Dažniausiai šiai architektūrai buvo būdingi „popierinės architektūros“ bruožai – darbas su idėjomis, konceptais, kurie kėlė meninių ar kultūrinių klausimų. Sovietmečiu, architekto teigimu, tai būdavo meno bruožų turinti architektūra. Kuriant ją, dažniausiai bendradarbiaudavo menininkai ir architektai. Čia, pašnekovo manymu, vertėtų paminėti tapytoją, architektą Eugenijų Antaną Cukermaną, Gintarą Kuginį, Saulių Misevičių, Audrių Bučą ir pagrindinę figūrą šiame lauke – architektą Valdą Ozarinską.
„Šio architekto parodai „Expo 2000“ sukurtas Lietuvos „Raudonasis paviljonas“ idealiai atitinka eksperimentinės architektūros idėją. Projektas buvo inovatyvus ir savo forma, ir metodu. Jis turėjo idėjinį lygmenį – tai buvo lėktuvo formos meninė interpretacija, kurios koncepcinis pagrindas dedikuotas lakūnams Dariui ir Girėnui. Jų skrydis įtvirtino Lietuvos valstybę modernaus pasaulio žemėlapyje ir turėjo tarptautinę reikšmę. Paviljonas tuo metu atrodė labai inovatyviai. Deja, Lietuvoje tokio intensyvumo objektų praktiškai nebeatsiranda. Šį darbą laikau vienu iš objektų, į kurį reikėtų lygiuotis“, – teigė pašnekovas.
Šnekėti apie architektūrą be architektams būdingos kalbos
Tomas Grunskis.
Taip pat V. Ozarinskas pirmasis Lietuvoje, anot T. Grunskio, taikė „ready made“ prieigą architektūroje. Tai yra, kai kažkoks civilizacijos atributas, pakeitus jo kontekstą, įgyja visai kitą prasmę, panašiai kaip „Duchamp“ pisuaras, kuris pakeitus jam būdingą kontekstą, tapo meno kūriniu ir kvestionavo šiuolaikinio meno bei paties menininko sampratas.
„V. Ozarinskas taip pat inspiravo daugybę kitų architektų dalyvauti eksperimentinės architektūros reiškinyje ir koloboratyviai kurti, šnekėti apie architektūrą, tik be architektams būdingos kalbos: brėžinio, plano, pjūvio reikšmėmis, be buitinės architektūros atributikos, kuri yra būdinga mūsų kasdienei architektūrinei veiklai. Kalbant apie architektūrą meninėmis reikšmėmis, sukuriama visai kitokia prielaida apie ją mąstyti. Gimsta skirtinga interpretacija nei ta, kuri būdinga, šiurkščiai tariant, statybininkams, – sakė architektas.
Eksperimentinė architektūra, pasak pašnekovo, plačiai gyvavo ir ankstyvosios nepriklausomybės laikotarpiu. Dažnas užsakymas tuo metu buvo suprojektuoti bažnyčias, ir architektai kūrė skirtingas, inovatyvias, įdomias, o kartais netikėtas bažnyčių versijas, žaisdami arba kvestionuodami įvairias to meto kultūrines vertybes.
„Eksperimento procese mes kažko mokomės, keliame nepatogius kausimus, mėginame į juos atsakyti ir, iš to padarydami išvadas, bandome keisti savo praktiką. Deja, eksperimentinė architektūra po truputį nyksta iš architektūros lauko. Todėl sukūrėme architektūros kultūros ir kritikos platformą „Nulinis laipsnis“, kurios viena iš misijų – propaguoti ir stimuliuoti tą eksperimentinį mąstymą architektūroje“, – teigė šios platformos įkūrėjas.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 spalis.
