Langų profilių piešinys – griežtas, aiškus, be jokių išraitymų ir eurostandartų vaikymosi. Siekiant neatkreipti dėmesio į langų atsiradimą net rankenos čia paslėptos lango rėme. Profiliai irgi įdėti taip, kad sudarytų ne lango, o angos įspūdį – juk tai ir buvo šaudymo angos. Ir praktiškai kiekvienas langas yra skirtingų parametrų.“
Beveik visi senieji kelintą šimtmetį skaičiuojantys laiptai įveikė reiklių architektų filtrą. Kai kur užteko minimalių kelių pakopų sutvirtinimų ir naujų turėklų, kurių dizainas architektų kurtas irgi galvojant, kad statinyje be būtino reikalo neturi atsirasti daug skirtingų elementų.
Ruošiant atverti varpinę lankymui rangovams teko pakeisti ir kelis išbandymo laiku neatlaikiusius medinius konstrukcijos balkius. Dar kelis užteko restauruoti, užpildyti pūti neleidžiančia, medžiagą surišančia terpe. „Nieko nauja išradinėti atliekant šiuos darbus nereikia, – patikino A. Gvildienė. – Medžio, kaip ir mūro restauravimo, technologijos visiems žinomos. Galima tik atkreipti dėmesį, kaip atskirti seną balkį nuo naujo: naujieji – pjautiniai, senieji – tašyti kirviu.“
Varpinės istorija
Žemutinės pilies teritorijoje pastačius Vilniaus katedrą, XV amžiaus pradžioje prie jos buvo prijungtas vienas iš vakarinių pilies gynybinės sienos bokštų ir jame įrengta varpinė.
Požeminė keturkampė dalis yra viena seniausių mūro liekanų Lietuvoje, išmūryta XIII amžiaus Vilnios senvagės dugne. Jos liekanos prasideda 1,2 metro žemiau dabartinio žemės paviršiaus. Požeminės dalies mūro paviršiuje plytos surištos baltiškuoju būdu. Apatinė apvalioji Katedros varpinės dalis – gotikinė gynybinio Žemutinės pilies bokšto liekana. Tuo metu virš apvaliojo bokšto sumūryta vieno aukšto aštuoniasienė dabartinės varpinės dalis. Jos sienos buvo gotikinio mūro, netinkuotos, siūlės rievėtos ir dažytos plytų spalva. Sienose žiojėjo aukštos, plačios angos su arkomis, virš jų buvo šaudymo angos. Pirmieji du viršutinės aštuoniasienės dalies tarpsniai – klasicistinio stiliaus.
Antžeminė varpinės dalis yra 52 metrų aukščio (su 2,8 metro kryžiumi siekia 57 metrus). Jos apatinė apvalioji dalis – keturių aukštų. Pirmojo aukšto sienų storis – nuo 4 iki 2,8 metro.
Šiaurinėje trečio aukšto sienoje išliko išėjimo į gynybinį sienos tiltelį anga (7,1 metro aukštyje nuo dabartinio žemės paviršiaus). Senasis įėjimas į bokštą buvo antrame aukšte, iš pilies kiemo. Viršutiniuose trijuose apvaliosios dalies aukštuose buvo šaudymo angos, nukreiptos į pilies išorę. Tarpuaukščių perdangos – medinės, tik virš ketvirto aukšto perdanga yra monolitinio gelžbetonio (įrengta 1936 metais panaudojus senuosius medinių sijų lizdus). Pirmųjų trijų aukštų sienų išorė – iš lauko akmenų, kas 3–4 jų eiles įterptos siauros 1–2 plytų mūro juostos. Ketvirto aukšto mūro paviršiuje – vien plytos, rištos gotiškai.
Viršutinė aštuoniasienė bokšto dalis yra trijų tarpsnių, juos skiria karnizai. Sienų kampus pabrėžia mentės, viršutinį, žemiausią, tarpsnį – piliastrai. Virš jų ir karnizo stovi dekoratyvinės varinės vazos. Viršutiniame tarpsnyje yra laikrodis su žalvario skardos ciferblatais keturiose tarpsnio sienose. Ciferblatų apvadai, rodyklės ir skaičiai paauksuoti.
