Iki pat bokšto viršaus pasiryžę užlipti lankytojai turi progą pamatyti tris iš keturių senųjų bokšto laikrodžio ciferblatų: XVIII amžiaus pabaigos–XIX amžiaus pradžios gamybos mediniai, skarda apkalti ir iš dalies paauksuoti, tiesa, stipriai surūdiję ir sutrūniję ciferblatai įkurdinti atvirojoje bokšto dalyje. Sausos, bet vėjo prapučiamos aikštelės – tinkama vieta šiems reliktams laikyti, taip jie gali išlikti dar kelis šimtus metų, tiki A. Gvildienė. Tik vienas ciferblatų šiandien yra Bažnytinio paveldo muziejaus, kuriam po remonto patikėta varpinės eksploatacija, saugyklose.
Bokšto apžiūra šaltuoju metu laiku – pro liuką
Laikrodis anksčiau turėjo bokšto apačią siekusią švytuoklę su svarmenimis – ant virvių kabojusiomis akmeninėmis girnapusėmis. Kartą per savaitę mechanizmas buvo užvedamas juos įsiūbuojant. Per S. Lasavicko atliktą rekonstrukciją laikrodžio trosai – jie XX amžiaus viduryje pakeitė virves – buvo patrumpinti, svarmenimis tarnavusios girnapusės pakeistos metaliniais žiedais.
1984 metais per vieną audrą vėjas tuos žiedus įsiūbavo taip, kad jie nutrūko ir krito pramušdami gelžbetonio perdangą. Tąkart atsiradusia anga dabar buvo pasinaudota – toje vietoje įrengtas savotiškas šulinys – milžiniškas liukas su stikliniu langu, žiemos metu, kai viršutinė, atvira bokšto dalis bus uždaryta lankytojams dėl pavojingos eksploatacijos, sudarysiantis galimybę pamatyti įspūdingą autentišką medinę bokšto vidaus konstrukciją.
Vadinamojo šulinio stiklo diametras – 2,38 metro. Anot architektų, tokio diametro stiklo be sudalijimų Lietuvoje nėra. Iš pradžių planuota, kad jis bus gaminamas Klaipėdoje, vėliau planai pasikeitė, stiklas atgabentas iš užsienio. Rangovui – Restauracijos ir statybos trestui – teko rimtas išbandymas jį įkelti – pro langą stiklas tilpo tik vertikalioje padėtyje. Tiesa, atsarginių stiklų neprireikė.
Projekto autoriai svarstė ir kitą idėją – panaikinus esamas perdangas atkurti nuo pirmo aukšto iki smailės besitęsiantį šulinį. Bet užsakovas – viešoji įstaiga „Sakralus menas“ – norėjo turėti ekspozicijoms įrengti tinkamų erdvių.
Seniausi bokšto mūrai – vis dar po žeme
Darbai Katedros varpinėje buvo pradėti ne nuo viršutinės dalies tvarkymo. Skirtingas jų pobūdis leido veiksmui vienu metu vykti visose bokšto dalyse. Įžengus į bokštą projekto vykdytojams pirmiausia teko išvalyti ankstesnės čia vykdytos veiklos pėdsakus – rasta net drabužių ir batų, likusių nuo tų dienų, kai čia jau po nepriklausomybės atgavimo veikė organizacijos „Caritas“ punktas.
Vienas vertingiausių bokšto elementų – pirmaisiais Vilniuje ir vienais seniausių Lietuvoje laikomi mūrai – XIII amžiuje sumūryto keturkampio gynybinio bokšto liekanos, per prabėgusius šimtmečius paslėptos daugiau nei metro storio kultūrinio sluoksnio, rastos dar S. Lasavicko suburtos komandos, kai, be kitų, buvo atliekami ir archeologiniai tyrimai.
Naujojo projekto autoriams senuosius mūrus teko palikti užkonservuotus žeme. „Atvėrus tuos mūrus reikėtų labai rimto konservavimo. Nelabai paprasta tai būtų padaryti, nes tada reikėtų sugriauti virš mūrų esančią pirmojo aukšto erdvę, kur šiandien įrengtos techninės patalpos. Be to, senasis mūras tarnauja ir kaip apvaliojo bokšto pamatas“, – aiškino katedros tvarkybos darbų projekto vadovė A.
