Jas užsimovus būtų galima iš lėto leistis žemyn palei sieną…
Esminė nuostata – atskirti sena ir nauja
Pirmojo aukšto mūre irgi žymūs gaisro pėdsakai. Prieš porą metų senąjį mūrą dar slėpė tvarkingos prieš 50 metų sumūrytų raudonų plytų eilės. Architektai nežinojo, kas slepiasi už šio mūro, bet matydami, kad jis tikrai naujas, ieškodami paveldo nuardė jį be sąžinės graužimo. Ir rado XV amžiaus pabaiga–XVI amžiumi datuojamą mūrą. Jis buvo nuvalytas, o siūlės sutvarkytos sutvirtinant jas anuomet įprastu kalkiniu skiediniu.
„Mums šiandien gražu matyti autentišką dalyką – išdaužytas, amžių deformuotas aptrupėjusias plytas, o XX amžiaus antrojoje pusėje tai atrodė netinkama, netvarkinga, sienas pasistengta išlyginti. Architektas S. Lasavickas buvo sutvarkęs bokštą pagal to laikotarpio paveldo tvarkybos madą, – komentavo A. Gvildienė. – Kai atėjome į bokštą, čia išvis nesimatė autentiškų konstrukcijų, jos buvo apkaltos lentomis. O mūsų darbas buvo išgryninti tai, kas yra autentiška.“
Ankstesnio remonto metu plytelių, kuriomis buvo išklotos pirmojo aukšto grindys, architektai irgi nusprendė atsisakyti – turėdami Gedimino kalno bokšto pavyzdį nutarė, kad ir varpinė galėjo būti grįsta plytomis, tad užsiėmė rankų darbo plytų paieška. Nevienodos spalvos, sienų mūro koloritą maksimaliai atitinkančios gelsvos ir rausvos plytos atkeliavo iš Lenkijos.
Architektai pabrėžia – tvarkydami varpinę jie nebandė imituoti senovės.
„Esminė mūsų idėja buvo akivaizdžiai atskirti, kas yra nauja ir kas yra sena, ne restauruota, o konservuota. Ir tik tose zonose, kuriose buvo metodiškai teisinga, kur buvo pagrindžiančių medžiagų, rinkomės daryti paviršius artimus originalui, kaip ir apatinių grindų atveju, – pasakojo A. Gvildys. – Mes visur vadovavomės nuostata, kad reikia saugoti tai, kas yra vertinga, autentiška, visa kita turi netrukdyti tam atsiskleisti, turi būti darniai komponuojama, nežiūrima tik utilitarios daikto funkcijos.“
Didžiausia vertybė architektams atrodė sienos, tad jas pasistengta išryškinti kuriant tvarkybos projektą. Ir apšvietimas laiptuose bei grindyse buvo įrengtas taip, kad pabrėžtų randuotas, viršuje net Antrojo pasaulinio karo laikų kulkų ir sviedinių žymes išlaikiusias bokšto sienas. O akcentuojant, kad grindys ar lubos yra naujadaras, jos suprojektuotos paliekant plyšį prie sienos – kad matytųsi sienos kelias aukštyn ar žemyn. Ir žinoma – šiukštu jokių grindjuosčių…
Naujos ąžuolo masyvo lentų grindys, medinės lubos, architektų nuomone, irgi sėkmingai tiko pagrindinei idėjai – padėti vertintojams lengvai atskirti šiuolaikinę statybą nuo naujos, o kartu – medžiagiškumą derinti su aplinka: viršutinėje varpinės dalyje irgi dominuoja medis. Grindyse įrengtas ir uždarosios bokšto dalies šildymas – konvektoriniai radiatoriai pakeitė sovietiniais metais stovėjusius keraminius griozdus, kuriuos apraizgę kabeliai įkaisdavo iki raudonumo. Jie buvo itin nesaugūs – gaisras galėjo kilti bet kada.
Mūro grožį išryškina apšvietimas
Visos komunikacijos varpinėje įrengtos specialioje per visus aukštus einančioje šachtoje, kurią architektai suprojektavo iš lengvų VMZINC (tai – cinko, vario ir titano lydinys) konstrukcijų.
