Gvildienė. Kol kas už vienų durų pirmame aukšte paliktas savotiškas liukas, pro kurį galima apžiūrėti dalį išlikusio mūro – tai svarbu ne tik mokslininkų, archeologų vykdomiems tyrimams, bet ir tos zonos ventiliacijai.
Gaisrosauga – vienas tvarkybos darbų prioritetų
Kitos Katedros aikštės grindinio lygyje esančio pirmojo aukšto durys slepia ne tik sanitarinius kambarius, bet ir technines patalpas, tarp kurių yra ir gaisro gesinimo įranga, kurios iki šiol Katedros varpinė niekada neturėjo. A. Gvildienė pripažino: jei būtų vadovautasi tik tvarkybos darbais, ji čia ir šiuokart galėjo neatsirasti, nes vykdomas buvo ne kapitalinis, o paprastas remontas.
Bet architektai pasakė iškart – jei projektuos varpinės atnaujinimo darbus, tai tik įtraukdami ir gaisrosaugos sprendinius. Tuo metu, kai buvo rengiamasi tvarkyti varpinę, Lietuva kaupė karčią patirtį – viena po kitos sudegė pora medinių bažnytėlių.
„Šiuo atveju buvo aišku ir tai, kad kitą kartą tas pastatas bus tvarkomas tik po 30 ar 50 metų. Tiek laiko jį palikti be gaisrosaugos būtų nusikaltimas“, – komentavo A. Gvildienė.
„Reikia padėkoti likimui, kad varpinė išliko per visas Vilniaus patirtas negandas, tarp jų – ir gaisrus, taip pat nenukentėjo pastaraisiais dešimtmečiais per Naujųjų metų šventes, kai aplinkui kibirkščiuoja fejerverkai. Jei tai, neduok Dieve, nutiktų dabar, daugiau šansų, kad ji išliktų“, – antrino A. Gvildys.
Gaisrinės saugos specialistai projekto autoriams rekomendavo įrengti 2 kubinių metrų talpą, kuri kilus gaisrui galėtų gesinti gaisrą 20 minučių – tiek, kiek pagal apskaičiavimus maksimaliai gali tekti laukti atvykstant ugniagesių mašinų ir įjungti avarinį vandens tiekimą iš automobilių. Purkštukai įrengti iki pat bokšto viršaus. Gesinama, pabrėžė A. Gvildys, būtų sausąja sistema: „Pagrindinė gaisro gesinimo sistemos paskirtis – saugoti ne tai, kas varpinėje yra nauja, o senąją autentišką medinę konstrukciją. Ji yra lauke, tad gesinti jos vandeniu neišeitų – sistema užšaltų.“
Senų gaisrų žymės – irgi vertybė
Ženklai, liudijantys, kad varpinė jau patyrė išbandymų ugnimi, akivaizdūs bokšto interjere. Pajuodusias, išsilydžiusias, glazūra pasidengusias plytas, likusias po dviejų didžiulių gaisrų, siaubusių Vilnių XVI ir XVIII amžiais, bokšto lankytojai mato ir šiandien – architektai buvo įsitikinę, kad šios detalės yra tai, ką verta saugoti, tad plytos išliko nenušveistos ar juolab nepakeistos.
Planuojant varpinės eksploataciją įvertintos ir evakuacijos ekstremaliais atvejais galimybės. Gaisrinės saugos sprendinius projektavusi bendrovės „Poliprojektas“ komanda atliko specialų bandymą – 15 žmonių lipo iki varpinės viršaus, buvo fiksuojama, per kiek laiko jie evakuojasi, ir pagal tai nustatyta, kiek kuriame aukšte vienu metu gali būti žmonių. Tarkime, ketvirtame aukšte jų gali būti 12, o aukščiausioje aikštelėje – tik 5 kartu su gidu. Bokšte yra įrengtas ir ne vienas mikrofonas, per kurį galėtų nuskambėti įspėjimas evakuotis, yra ir speciali įranga evakuotis bokšto išore – sudaužius apsauginį stiklą pro angą iškišama alkūnė su pačiame viršuje pritaisyta virve, kurios gale – savotiškos kelnės (alpinizmo įranga).
