Kokios gali būti bendrybės tarp tūkstančių kilometrų skiriamų Japonijos ir Lietuvos? Neseniai Tekančios Saulės šalyje viešėjęs ir į japonų istorinių parkų kūrimo principus gilinęsis Klaipėdos universiteto (KU) Architektūros, dizaino ir dailės katedros vedėjas prof. dr. Petras Grecevičius patikino, kad tarp senųjų baltų ir Rytų kultūrų glūdi gerokai daugiau sąsajų, negu mums gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tik reikia gebėti tuos ženklus atpažinti.
Visi keliai vedė į Kiotą
Ne vienus metus su kolegomis Kinijoje bendradarbiaujantis lietuvių mokslininkas ten jau paliko žymų pėdsaką – klaipėdiečio suprojektuotas Baltų kultūros parkas sulaukė ekspertų pripažinimo bei nemažo atgarsio ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiniasklaidoje.
Vienas naujausių KU Architektūros, urbanistikos ir dizaino katedros vedėjo P. Grecevičiaus sumanymų – parengti studiją, kurioje bus kalbama apie Rytų kultūros įtaką Europos, įskaitant Lietuvos, parkų kūrėjų darbams.
„Štai neretai sakoma – angliškasis, arba laisvasis, stilius. O iš tiesų tai yra kinų parkų stilius. Žinoma, kinų kraštovaizdžio architektūros kultūra – be galo turtinga, tiesiog neišsemiama, tačiau kalbant apie Rytų kultūrų įtaką nepakanka remtis vien šia patirtimi – toks vertinimas būtų ribotas“, – teigė P. Grecevičius.
Pažinčiai su tradiciniais japonų parkais mokslininkas pasirinko senąją šalies sostinę Kiotą. Anot KU profesoriaus, tai yra faktiškai palankiausia vieta susipažinti su įvairiais kultūriniais japonų sodų sluoksniais, etapais, galimybė vienoje kompaktiškoje teritorijoje juos apžiūrėti. Keliolika senųjų Kioto sodų, parkų įtraukti į pasaulinį UNESCO sąrašą. P. Grecevičius pasidžiaugė, kad tolimojoje šalyje pripažinimą pelno ir mūsų specialistai – daugiau nei dešimtmetį vienoje Kioto istorinių sodų kūrimo firmoje darbuojasi lietuvė Laura Popkytė, kraštovaizdžio architektūros studijas baigusi uostamiesčio Alma mater.
Tarsi savotiška muzika
P. Grecevičiaus teigimu, pirma, kas krinta į akis lankantis ir japonų, ir kinų parkuose – ryškūs baltų ir Rytų kultūrų sąlyčio taškai. „Vaikštinėjant po parkus ir išvydus tam tikrus elementus apima jausmas, tarsi būtum kur nors Žemaitijoje. Mūsų archeologų atradimai irgi liudija artimą ryšį su Rytų kultūros ženklais. Be to, pastaruoju metu kinai, japonai aktyviai domisi ir mumis. Ko gero, gintaro kultūra jiems šiandien yra žinomesnė negu mums“, – kalbėjo pašnekovas.
KU mokslininkas P. Grecevičius pastebėjo, kad japonų kraštovaizdžio kūrėjai arba, kaip įvardijama pačioje Japonijoje – landšafto menininkai, pasižymi itin stipriu estetiniu pojūčiu.
„Kraštovaizdžio architektūra yra labai švari estetiškai – čia nėra nieko nereikalinga, viskas atrodo savo vietose. Regis, elementarus komponentas, o jis tiesiog skamba. Tai tarsi savotiška muzika. Mes tai kadaise irgi turėjome, bet iš dalies praradome. Iš prigimties esame paprasti, turime daug kitų gerų bruožų, bet iš kažkur atsirado tas baisus kičo potraukis. Juk tomis pačiomis medžiagomis, priemonėmis, investicijomis galima padaryti kur kas įspūdingiau ir turtingiau. Matyt, meninio jautrumo, estetinės nuovokos šioje srityje mums dar labai trūksta. Be abejo, ir architektūros, ir urbanistikos, ir kraštovaizdžio sritims Lietuvoje nemažai žalos padaro ir ydinga viešųjų pirkimų konkursų tvarka, nes juos laimi ne profesionalai, o pasiūliusieji mažiausią kainą, ir nežinia, kada šis procesas stabilizuosis“, – kalbėjo pašnekovas.
