„Sklypo ribų susiejimas su supančia aplinka, ją uždarant arba atveriant, mano manymu, svarbiausia pirminio sklypo planavimo dalis“, – sako kraštovaizdžio dizainerė Asta Grabauskienė, privačius ir viešus kraštovaizdžio bei sodų projektus rengianti nuo 2010 metų. Baigusi Naujosios Zelandijos mokyklos (Anna Gresham School of Landscape Design) kraštovaizdžio dizaino studijas, Asta Grabauskienė savo projektuose kuria prie supančio kraštovaizdžio derančią aplinką. Šiame pokalbyje kartu su Asta ieškome kelių, padedančių ištrinti ribas tarp lauko ir vidaus.
Architektūriniai pastato sprendimai (vitrininiai langai, platūs išėjimai iš vidaus į kiemą) stengiasi ištrinti ribas tarp vidaus ir lauko. Tačiau tai tik techniniai sprendimai, atveriantys išėjimus, siūlantys platesnį sodo vaizdą. Kokie sodo idėjos principai leidžia sudaryti visumą tarp interjero, namo ir sodo?
Formuojant erdvę, ar tai būtų statinys, ar jo vidus, ar išorė, svarbiausia pajausti fizinį, kultūrinį, socialinį aplinkos kontekstą. Viskas – ir statinys, ir aplinka – yra vieno paveikslo dalis. Svarbu matyti supančią aplinką ne tik žmogaus masteliu (kas irgi yra labai svarbu), bet ir kur kas platesniu – vietovės, jai būdingos augmenijos, topografijos formų, spalvų, medžiagiškumo. Ar tai gilus, tamsus, žalias, vešlus gamtovaizdis, ar šviesus, aukštas, pilkšvas, vėjų nugairintas. Ar tai uždara, kalvota, samaninga, miškinga vieta, ar atvira, drėgna, nuo žiogų svirpesio aidinti pieva, o gal dulkėtas, pilkas miesto kvartalas, ankštas senamiesčio kiemelis ar aukšta kalva su plačia panorama. Pirmiausia genius loci, vietos dvasios pajautimas, ir tik tai užduoda svarbiausią kryptį, kaip formuoti erdvę. Jei tai bus vieta prie miško, tai neturėtume stengtis kurti atviros vietos įspūdžio, o reikėtų viską daryti taip, kad visais siūlomais sprendimais tą miško dvasią papildytume. Ant atviros kalvos turbūt svarbiausia bus išryškinti atsiveriančius vaizdus, o tai galbūt padės jų įrėminimas. Iš esmės svarbu suvokti, kokia erdvė kuriama – kiek ji bus uždara, kiek atvira, o gal kelių uždarų erdvių seka.
„Pirmiausia genius loci, vietos dvasios pajautimas, ir tik tai užduoda svarbiausią kryptį, kaip formuoti erdvę“ – pasakoja kraštovaizdžio dizainerė Asta Grabauskienė
Sklypo ribų susiejimas su supančia aplinka, ją uždarant arba atveriant, mano manymu, svarbiausia pirminio sklypo planavimo dalis (net ne tai, kas kuriama aplink pastatą).
Paskui, žinoma, svarbus kitas žingsnis – kultūrinis, socialinis aplinkos sluoksnis, kokią aplinką įpareigoja kurti sklype esanti architektūra ir žmonės, kurie erdve naudosis. Bet tai daugiau išraiškos priemonės, praturtinančios sklypą, bet ne turinys. Pavyzdžiui, galbūt erdvę ir augalus norėsime derinti prie tam tikro architektūrinio stiliaus, bet tai vis tiek turi sietis su platesne aplinka, turi išlikti tam tikra jungtis su gamtovaizdžiu – iš aplinkos pasikartojantys augalai, formos, spalvos, proporcijos. Žmonių, kurie naudosis erdve, poreikiai, be abejonės, svarbūs, bet juos reikia derinti prie to pirminio erdvės karkaso, atveriamų perspektyvų, kuriamų vaizdų sąsajų, o ne atvirkščiai. Augalai, žalios poilsio erdvės yra kaip tarpininkai tarp pastato ir supančio gamtovaizdžio. Gerai sukurtas kraštovaizdis turi būti vienu metu ir vientisas (jungiantis), ir pakankamai turtingas. Vientisumas, pavyzdžiui, atkartojant augalus, reikalingas, nes žmogus taip lengviau perskaito erdvę ir dėl to jaučiasi saugiau. Bet jei erdvė bus pernelyg supaprastinta, ji bus monotoniška. Ir atvirkščiai, daugiau įvairių erdvės elementų (medžiagų, spalvų, tekstūrų) kurs turtingesnę, įdomesnę ir paslaptingesnę aplinką, bet jei to bus per daug, erdvė taps chaotiška. Rasti pusiausvyrą tarp to, kas būtų turtinga, įdomu, bet išliktų vientisa, ir yra didžiausias iššūkis.
Daug rūšių augalų nebūtinai reiškia chaosą, kaip ir kelios jų rūšys nebūtinai sukurs vientisumą. Visur svarbu, kas su kuo derinama. Galima iš keliasdešimt rūšių augalų sukurti vientisą žalią oazę, o su trimis neteisingai parinktomis augalų rūšimis (jų spalvomis, tekstūromis, proporcijomis) vienu ypu nustelbti visą erdvę.
Dabar daugelis žavisi viksvomis dėl jų natūralumo. Bet ir jos gali atrodyti visiškas svetimkūnis, jei parinktos netinkamai.
Daug žmonių mano, kad sodą kuria medžiai, krūmai, gėlynai. Todėl iš pradžių pasodinama, o vėliau persodinama. Paskui vėl persodinama ir t. t. Nuo ko reikėtų pradėti kuriant visumą? Kas galėtų būti atspirties tašku: veja, mažoji sodo architektūra, dangos, skirtingo lygio reljefo kontūrai?
Kaip ir sakiau, pradžių pradžia yra įvertinti sklypo erdvę, vaizdus iš įvairių sklypo vietų, o labiausiai pro langus, atrasti gražiausias ir prasčiausias sklypo vietas, vaizdus. Jei norisi sklypą kurti uždaresnį, prisidengti nuo kaimynystės, tuomet galbūt tikslinga jį apsupti aukštesniais medžiais, krūmais, gyvatvore. Įdomesnis reljefo formavimas, įdomesnės dangos, augalai soliterai, skulptūros ar kiti architektūros elementai irgi padėtų sutelkti žvilgsnį ties vidine sklypo erdve. Bet jei iš sklypo atsiveria gražus vaizdas, tada norisi erdvę palikti kuo švaresnę, monochromiškesnę ir įrėminti vaizdą – galbūt medžių kamienais, horizontaliomis gyvatvorių linijomis ar supančią aplinką atkartojančiais augalais. Dažnai gražus vaizdas yra tiesiog platus dangaus horizontas, tik tereikia jį pamatyti.
Augalų pasirinkimas yra labai didelis – begalė rūšių, begalė spalvų. Kaip reikia rinkti augalus, norint suformuoti darnią visumą?
Renkantis augalus svarbu, kad jiems tiktų augimo sąlygos, ir suprasti, kokią funkciją jie turi atlikti (kad pridengtų, kad būtų akcentu ar tik žaliu fonu, kad turėtų rudeninę spalvą arba būtų žali visus metus). Žinant, ko iš augalo norima, galima jį derinti prie bendros aplinkos. Augalai, kaip ir bet kokia kita medžiaga, padeda manipuliuoti erdve. Neužtenka derinti augalų prie supančio gamtovaizdžio – erdvę dažnai norisi pašviesinti, patamsinti, praplėsti, pailginti, pagilinti ir t. t. Gelmės įspūdį kurs stambesni, vešlūs, žali augalai. Norint erdvę praplėsti, geriau sodinti smulkialapius, puresnius augalus. Pilkšvesni atspalviai taip pat vizualiai nutolins ribas, bet jei supančiame gamtovaizdyje tokių spalvų visai nėra, gal verčiau tokių nenaudoti. Visus geltonlapius, raudonlapius augalus geriau sodinti saikingai, ir tik ten, kur tikrai norima sukurti akcentinę zoną.
Žalia spalva, ne žiedai, svarbiausia kuriant harmoningą aplinką, nors ji dažnai nuvertinama. Statiniai ir taip turi savo spalvų, tad neretai trūksta tiesiog žalio, jaukaus, elegantiško augalų fono. Geriau derinti žalialapius augalus pagal jų lapų tekstūrą, formą, proporcijas. Sakoma, suderink lapus, o žiedai pasirūpins savimi patys.
Daug žmonių neįvaizduoja sodo be vaismedžių. Neretai jie tampa pirmaisiais naujakurių augalais, paprastai pasodinamais vienoje eilėje. Kaip galima būtų kūrybiškai pažiūrėti į vaismedžių išdėstymą, pasirinkimą, kad sodas neatrodytų taip, lyg kažkas ėmė ir prikaišiojo medžių, o jūs ten žinokitės. Ar apskritai jų reikia?
Vaismedžiai gali būti pagrindiniai sklypo medžiai, integruoti į sklypo dizainą. Ne visada sklype yra vietos kurti atskirai sodo zonai. Žinoma, dėl priežiūros, purškimo nuo kenkėjų juos geriau auginti vienoje zonoje, bet jei pasirinkimo nėra, jie gali tapti svarbiausiais sodo karkasą formuojančiais augalais. Tik svarbu parinkti tinkamas jų proporcijas – pirkti medžius normaliai augančiomis lajomis, o ne pritaikytus auginimui mažose erdvėse. Taip pat galbūt nereikėtų sodinti vaismedžių su tepančiais vaisiais arti terasų ir pan.
Jei sklypas prie pušyno, galbūt galėtų tarp augalų augti slyvos, vyšnios, jei sąlygos tiktų, o obelims geriau paieškoti vietos, kur ji nebūtų tame pačiame regos lauke.
Į vaismedžius žiūrėčiau kaip ir į kitų medžių sodinimą – svarbu jų funkcija sklype ir reikalingų atstumų išlaikymas.
Kalbant apie interjero, namo ir sodo visumą, turbūt nereikėtų apsiriboti vien spalvomis ir formomis. Sodas – ne tik vieta akims ganyti, bet ir vieta būti. Ar yra kokie nors funkcionalumo principai? Kokios galėtų būti sodo formavimo temos?
Sakoma, kad pagal sodų kultūrą gali suprasti apie civilizacijos lygį. Kuo jos lygis aukštesnis, tuo lauko erdvės tampa labiau ištobulintos, sofistikuotos. Dabar kuriami privačių namų sodai tarsi antros namų svetainės. Nuo kelių poilsio zonų iki baseino, sporto zonos, lauko virtuvės ir pan. Kaip ir name, čia kuriamas lauke leidžiamo gyvenimo scenarijus. Tik čia, parenkant vietą tam tikroms zonoms, reikia apgalvoti gal net daugiau dalykų: saulės šviesa, priedanga, vaizdai, oro sąlygos, susisiekimas. Svarbu įvertinti, kaip visos šios erdvės sukurs vieningą kompoziciją, kaip visa tai prisidės prie bendros sklypo idėjos.
Jei terasoje nėra vakarinės saulės, galbūt verta pagalvoti apie papildomą poilsio zoną, kur ja būtų galima mėgautis. Aš už tai, kad būtų patogu naudotis sodu (aplinka), bet svarbu ir išlaikyti pusiausvyrą, neperkrauti erdvių, palikti pauzių.
Interjero, namo ir sodo visuma negali būti atsiejama nuo aplinkos, nes aplinka yra visada matoma. Tačiau ne visada aplinka yra estetiška, maloni. Ar reikia užsidaryti nuo aplinkos ir kurti asmeninę uždarą visumą ar geriau palikti atvertą? Ar įmanoma sudėlioti akcentus, kurie užgožtų ne itin patrauklios aplinkos vaizdą? Kur aukso vidurys?
Kaip jau sakiau – erdvės pajautimas yra esminis norint suformuoti darnią aplinką. Tai ir yra didžiausias galvosūkis, kiek ji turėtų būti uždara ar atvira. Tai tarsi kurpalis, ant kurio rikiuojami visi kiti elementai. Erdvės formavimas dažniausiai prasideda nuo supančio konteksto suvokimo, ne detalių. Tada kuriama tam tikra erdvių seka su tam tikrais vizualiniais ryšiais. Visa tai įvelkama į tam tikras medžiagas, proporcijas, spalvas. Nors kartais, jei aplinkoje yra stiprus elementas, pavyzdžiui, įdomus medis, viskas nuo jo ir prasideda. Tuomet visi elementai turi tarnauti jam.
Manau, kad beveik kiekvienas, įsikėlęs į nuosavą namą, skuba ką nors pasodinti ir… turbūt pirmas sodinimas – pirmoji klaida. Kokios dažniausiai pasitaikančios sodo formavimo klaidos, ko reikėtų vengti daryti, nuo ko geriau pradėti?
Manau, kad didžiausia klaida tai „išsivalyti“ sklypą. Sodinti – tai ne kirsti. Pirmiausia norėtųsi, kad žmonės būtų sąmoningesni ir, kiek įmanoma, išsaugotų sklypo gamtovaizdžio unikalumą, ir nebūtinai vien tik didžiuosius vertingus medžius, bet galbūt ir krūmynus, kurie ir taip jau sukuria natūralią sklypo ribą, jau nekalbant apie tai, kokią vertę jie kuria visoje ekosistemoje. Tai, kas matoma ant žemės, tik ledkalnio viršūnė, palyginti su tuo, kiek tūkstančių mikroorganizmų gyvena po žeme, augalų šaknynuose. Ši galinga gamtinė bioįvairovė kuria tūkstančius kartų didesnę aplinkai vertę nei pasisodintas lanksvos krūmas ar magnolija, nors jas taip pat mėgstu.
O iš klaidų mokomės. Sodininkavimas yra nesibaigiantis procesas.
Paprastai sklypai yra stačiakampiai, dažnai stačiakampiais ir linijomis formuojamas ir sodas. Papasakokite, kokia galėtų būti šiuolaikinio sodo geometrija (mados, tendencijos), ar jis būtinai turi atkartoti (derėti) su namo proporcijomis, ar interjero, namo ir sodo visuma kelia kokių reikalavimų sodo geometrijai?
Šiuo metu, kaip ir daugelyje sričių, vyrauja natūralumo kryptis, kuri man labai patinka. Jai būdingos sunkiau perskaitomos linijos, lyg ištirpę, nubyrėję kontūrai, jos tarsi yra, bet nematomos. Dažnai siekiama įspūdžio, kad kraštovaizdis atrodytų toks, kaip buvęs, tarsi neliestas, tarsi statinys būtų su visu su tuo organiškai suaugęs. Tam naudojami natūraliai atrodantys, prie kraštovaizdžio derantys, augalai, jie tarsi sluoksniuojami, subtiliai derinant jų karkasus, lajas, lapus. Dangoms dažnai naudojamos tarsi sendintos, „gamtinės“ medžiagos, kad visa tai kurtų stiprų, dažnai supoetintą, mistifikuotą vietos charakterį. Augalai dažnai atrodo peraugę, svyrantys, susiliejantys su struktūromis. Iš esmės tapomas paveikslas, kuriame matyti visuma, tūriai, spalvos, nuotaika, bet ne atskiri elementai.
Žinoma, atsižvelgiant į kontekstą, gali būti naudojama ir įmantresnių medžiagų, augalų, bet vis tiek siekiama bekompromisio organiškumo. Ir tai yra tikrų tikriausia aukštoji mada. Tai ne tik kuria vertę gamtai, nes paprastai tam naudojama ir didelė rūšinė įvairovė, bet ir visiškai naują gyvenimo kokybę. Tai labai artima japoniškai vabisabio filosofijai, kalbančiai apie mokėjimą įžvelgti grožį netobuluose, nenudailintuose, trapiuose dalykuose. Ir tai, manau, padeda, žmogui atrasti darną ir savyje, ir su gamta.
Viename savo straipsnyje gana kategoriškai įvertinote alpinariumus. Kokių Lietuvoje įsišaknijusių sodo formavimo tradicijų, Jūsų manymu, neturėtų būti moderniame sode?
Gal tada erzino per dažnas šio termino vartojimas vos tik pradedant kalbą apie kraštovaizdžio kūrimą. Tai tik želdyno tipas, imituojantis kalnų vaizdą, sovietinis terminas. Kažkodėl japonai tokio neturi, gal ne tiek pažengę.
O iš tiesų sodas yra dėl savęs, na ir kažkiek dėl mus supančios gamtinės aplinkos. Alpinariumas, kalnų vaizdelis, sklypo kampe gal gamtinės aplinkos labai nepraturtins, bet jei žmogus į jį žiūrėdamas geriau jausis, bus geresnis sau ir kitiems, tai irgi gerai.
Trumpai apie visžalius. Dažniausiai sodinamas visžalis augalas – tuja. Kartais daug ar palei tvorą. Turbūt geidžiamiausias visžalis augalas – gražiai išsikerojusi pušis. Kokia Jūsų nuomonė apie visžalius, jų funkcijas, estetiką, gebėjimą būti interjero, namo ir sodo visumos dalimi?
Visžaliai yra svarbūs sodo karkaso augalai, ypač žiemą, taip pat norisi prisidengti nuo kaimyninių namų. Bet, kaip ir visur, reikėtų siekti pusiausvyros. Visžaliai gali apsunkinti erdvę, lapuočiai padeda ją palengvinti, praplėsti. Jei aplinkoje visai nėra visžalių augalų, vyrauja lapuočiai miškai, irgi geriau derintis prie gamtos, naudoti visžalius apgalvotai. Visžalėms gyvatvorėms tinka tujos, kukmedžiai cūgos, kartais kadagiai, buksmedžiai, kalnapušės. Pušys – mėgstamiausias medis, daug kur derančios, spinduliuojančios šilumą, džiaugsmą, poilsį. Bet lapuočiai kuria kitą atmosferą – gal labiau lyrišką, ūkanotą, mįslingą, juose atsispindi gyvenimo trapumas, metų kaita. Viskas reikalinga.
