Istoriniai molio apdailos atgarsiai (1)

Vilniaus priemiestyje iškilęs gyvenamasis namas, kurio fasadus ir stogą dengia raudonos molio čerpės, žvilgsnį patraukia nestandartiniais sprendiniais: kitaip panaudota apdailos medžiaga ir susmulkintais tūriais. Projekto architektas Dmitrijus Kudinas pabrėžia, kad molio čerpių panaudojimas sugrąžina į Vilniaus praeitį, o suskaidyti tūriai geriau reflektuoja padriką aplinką.

Istorinė čerpių medžiaga

D. Kudino nuomone, projektuojant standartinės apimties lietuviškus statinius, pasirinkta medžio karkaso konstrukcija puikiai tarnauja ir leidžia greičiau įgyvendinti statybos procesus. Tai ypač tinka šiuolaikiniam namui, turinčiam atitikti ne tik vizualinius, estetinius, bet ir ekologinius standartus. Ir tik esant išskirtiniams architektūriniams sprendiniams, architektas rekomenduotų rinktis kitas, monolitines ar metalines, konstrukcijas.

Architektas pabrėžia, kad iš pirmo žvilgsnio nestandartiškai atrodanti, fasadams ir stogui panaudota raudono molio čerpių apdaila iš tiesų yra istorinė, nuo seno naudota Vilniaus krašte. Toks istorinės medžiagos perkėlimas į šiuolaikinę statybą architektų komandai pasirodė priimtinas ir įdomus. Vis tik šiuolaikinis namas neišvengiamai turįs būti konstruojamas pagal dabartinius gyvenimo kokybės standartus, todėl jo išraiška negali būti tokia pati kaip senų namų. Vientisumo pojūčiui ir stipresniam efektui sukurti architektai nusprendė tą pačią čerpių medžiagą panaudoti ir stogui, ir fasadui. „Ieškojome sprendimo, kuris būtų tinkamas aplinkai ir kartu leistų namui išsiskirti iš įvairaus, nevienalyčio konteksto“, – sakė D. Kudinas.

Architektas atkreipė dėmesį, kad pasiūlymą namo apdailai panaudoti čerpes šeimininkai lengvai priėmė, tačiau kurį laiką su jais diskutavę dėl čerpių spalvos. Užsakovai svarstė rinktis tamsiai pilką, tačiau architektai laikėsi pozicijos panaudoti šiltesnį atspalvį, nes jis labiau tiktų margoje aplinkoje. „Molis turi savo savybių, skirtingame apšvietime jis keičiasi: kartais atrodo labai šiltas, kartais gerokai šaltesnis“, – teigė pašnekovas. Molio čerpės idealiai atitiko užsakovo pageidavimą turėti patvarų namą: apdailą prisireikus nesunku pataisyti, pakanka pakeisti vos keletą čerpių. Pasak architekto, molio čerpių ekologiškumas, patvarumas, ilgaamžiškumas lemia, kad sprendimas jas panaudoti apdailai tampa vis populiaresnis. Tačiau jų nevertėtų lyginti su pigiausiomis medžiagomis, nes tai jau savaime brangesnė medžiaga, skirta aukštesnės klasės sprendimams.

Fragmentiškai aplinkai atspindėti

D. Kudino teigimu, Vilniaus priemiesčių aplinka yra labai mišri, be aiškaus charakterio, joje gausu medžiagų, spalvų, architektūrinių stilių nuotrupų, todėl vaizdas vis dar ganėtinai liūdnas. Tai esą stipriai skiriasi nuo daugelio Vakarų šalių priemiesčių, kuriems būdingas vientisumas. Todėl naująjį statinį projekto autoriai norėjo ir išskirti iš margos aplinkos, ir kartu ją bent šiek tiek reflektuoti. Apsispręsta pastatą suskaidyti į keletą smulkesnių tūrių, supančių vidinę terasą ir sujungtų jungiamojo korpuso, kad jie geriau atspindėtų fragmentišką aplinką, pabrėžtų sodybos tipo užstatymo charakteristiką. Be to, nuo svetainės ir garažo atskirtas gyvenamasis korpusas sukuria patogesnę gyvenimo kokybę.

Architektas linkęs manyti, kad, susmulkinus tūrius, ženklesni šilumos nuostoliai negresia – juk šiuolaikinių namų atitvaroms taikomi labai aukšti reikalavimai. Jis pažymi, kad pagal šilumos parametrus ideali namo forma būtų sfera, tačiau tokiame name vargu ar būtų patogu gyventi. Be to, šiuolaikinis žmogus vis tiek ieškos sprendinių, atnešančių didesnę pridėtinę vertę.

Dar vienas motyvas, paskatinęs suskaidyti tūrius, – terasa, kurią norėta orientuoti ne į kaimynų sklypus ar tvoras, o į namo vidų, sukuriant intymesnę erdvę, tarsi užuovėją nuo aplinkinio pasaulio. Kiekviena vieta padiktuoja savo sprendimą, taip buvę ir šiuo atveju. Sklypas nedidelis, aplinka nesiūlė įspūdingo reginio, todėl atvira terasa vargu ar būtų pasiteisinusi. Be to, iš visų pusių prapučiama terasa mūsų klimato sąlygomis nėra tinkama, nes jos eksploatacijos laikas būtų pernelyg trumpas.

Funkcinis namas

D. Kudinas akcentuoja, kad, esant tinkamoms sąlygoms, geriausia būtų statyti vieno aukšto namą, nes judėti viename lygyje visada yra lengviau. Tačiau mažam sklypui toks sumanymas netinka. Todėl buvo suprojektuotas antrasis gyvenamojo tūrio aukštas, paskirtas vaikų zonai. Kituose dviejuose tūriuose atsirado garažas ir bendra svetainės bei virtuvės erdvė. Architekto nuomone, toks gyvenamosios zonos atskyrimas nuo svetainės ypač pasiteisina, jei namuose dažnai yra svečių arba tėvai užsiėmę kitomis veiklomis – vaikai turi savo ramią, nuošalesnę zoną, taigi vieni kitiems netrukdo.

Jungiamojo tūrio apdailai ir terasoms architektai panaudojo neapdoroto maumedžio lentas, kaip užuominą, kad namas pastatytas iš medžio. Terasa pusiau dengta, kad pernelyg neužtamsintų svetainės langų, atsiveriančių į terasą. Namo viduje lauko medžiagos atspindėtos spalviškai. Interjere dominuojantys medžio motyvai – medinės grindys, medžio apdaila vonios kambariuose, – išlaiko sąsają su medine lauko terasa. Interjero charakterį pabrėžia ir lengvumo priduoda minimalistiniai svetainės erdvės šviestuvai. Name gausu langų, taigi buvo svarbu optimaliai išspręsti jų funkciją – tam padėjo automatinės langų sistemos. Architektas pabrėžia, kad tai – funkcinis namas, kuriame sąmoningai atsisakyta dekoro, nereikalingų elementų.

• Temos: Dmitrijus Kudinas, molio čerpės