Aida Štelbienė
2023 m. pavasarį vykstantis paskaitų ciklas „Naujasis Existenzminimum: architektūros kokybės klausimai“ plėtoja nuoseklų pasakojimą apie minimalų būstą: nuo istorinių ištakų šių dienų scenarijų kūrimo link. Tačiau ir pats naratyvas nėra betikslis – Architektūros kokybės vystymo asociacijos organizuojamą ciklą inspiravo noras pasidomėti, kaip su ekonominiais ir klimato krizės keliamais iššūkiais dorojosi XX amžiaus architektai, ir kaip juos sprendžia šių dienų kūrėjai: ar minimalus būstas, mažos darbo, laisvalaikio leidimo erdvės neišvengiamai reiškia diskomfortą, prastą, gal net sveikatai kenksmingą aplinką?
Atsispiriant nuo egzistencinio minimumo ištakų iki šių dienų tendencijų
Jei pirmoje ciklo paskaitoje prof. dr. Marija Drėmaitė kvietė visus susipažinti su existenzminimum (minimalaus būsto) koncepcijos gimimu ir raida, antroje paskaitoje jaunų architektų Gabrielės Šarkauskienės ir Antano Šarkausko duetas iš ŠA Atelier leido mums išvysti, kaip minimalaus būsto koncepcija realizuojama šių dienų praktikoje.
Organizuojant paskaitą teko įsitikinti, kad Gabrielė ir Antanas kiekvieną užduotį atlieka su užsidegimu, stengiasi reflektuoti ir perprasti aplinkybes, diktuojančias vieną ar kitą sprendimą. Tad jie atsispyrė nuo M. Drėmaitės XX a. modernistų existenzminimum koncepcijos apžvalgos, reflektavo pastarųjų metų architektūrines minimalaus būsto (neišskiriant ir būsto ant ratų) tendencijas bei pakvietė mus į kelionę po tyrimų ir inovacijų pasaulį.
Turbūt ne vienas mūsų atkreipė dėmesį, o gal ir pats išbandė kelionę ant ratų. O gal vasarojo mažyčiame namelyje, vadinamajame cabin? Tokios erdvės ženkliai didina komfortą keliaujant bei leidžia taupyti išteklius atostogaujant. Dėl pastarosios priežasties vis dažniau jaunų žmonių pasiryžta ilgesniam laikui apsigyventi ankštose erdvėse.
Tačiau G. Šarkauskienės ir A. Šarkausko akimis, šioje temoje užvis svarbiausia yra atožvalga į pasaulyje jau ryškius klimato krizės ženklus, skatinančius neatidėliotinai įsitraukti į planetai sveikesnių architektūros priemonių kūrimą.
Taip susiklostė, kad prieš paskaitą architektai spėjo aplankyti ir nuodugniai patyrinėti Ciuriche, Šveicarijoje įsikūrusius architektūros, statybos eksperimentų centrus EMPA NEST Diubendorfe ir ETH Zurich Material Hub. Čia jiems teko patirti, koks gilus ir atsakingas gali būti aplinkai palankaus namo kūrimas. Iki šiol mūsų šalies viešojoje erdvėje sutinkamos žinutės apie natūralias medžiagas (geriausia, jei jos būtų lokalios), atsinaujinančius energijos šaltinius ir pan. Šveicarijoje žengta į priekį: ten ir projektuojama bei statoma… ateičiai, t. y. užtikrinama, kad prireikus, pastatas būtų lengvai ne tik surenkamas, bet ir demontuojamas. Toks yra UMAR projektavimas, kurio pagrindinė nuostata – visi pastato statybai reikalingi ištekliai turi būti pilnai pakartotinai naudojami, daugkartiniai arba kompostuojami. Todėl visos medžiagos ir gaminiai turi būti atskiriami vienas nuo kito pagal tipą. Atitinkamai rengiamas ir projektas: pastatas konstruojamas iš atskirų elementų (detalių, gaminių ir konstrukcijų), kurių kiekvienas turi savo aprašą, tad prireikus projekte galima lengvai identifikuoti, kiek ir kokių elementų panaudota. Rado architektai ir daugiau įdomios bei naudingos informacijos, bet apie tai plačiau jie patys parašys kitame žurnalo „Statyba ir architektūra“ numeryje.
Egzistencinis minimumas praktikoje: funkcija ir estetika
ŠA Atelier kuria gyvenamuosius, poilsio, komercinius ir visuomeninius objektus, jų darbų spektras platus: pradedant viešosiomis erdvėmis, baigiant originaliais baldais. Architektų gebėjimas kurti konceptualiai, o sykiu nepamirštant detalių svarbos (juk jos leidžia suskambėti kūriniui visu pajėgumu!), neliko nepastebėti – G. ir A. Šarkauskai jau ne sykį kviesti kurti parodų ekspozicijas.
Lygia greta, jie su malonumu dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse, skirtose vaikams: dar 2018 m. – Venecijos architektūros bienalės rėmuose – jie surengė architektūrines dirbtuves vaikams „Pelkių“ tema Lietuvos nacionaliniame paviljone. Nuo tada jie įsitraukia į įvairias vaikų edukacijos architektūrines dirbtuves Vilniuje, Kaune, Toronte (Kanada).
Užklausti apie mažą būstą, A. ir G. Šarkauskai pastebėjo, kad svarbu sutarti, apie ką kalbama: „Jeigu apibrėžtume mažą būstą kaip kompaktišką erdvę, nežalingą žmogaus fizinei ar psichinei sveikatai ir galinčią atliepti konkretaus gyvenimo būdo poreikius, tuomet požiūris tikrai yra teigiamas. Visų pirma, globalia ir lokalia prasme tai yra susiję su atsakingu planetos išteklių vartojimu. Kaip architektams mums tai yra labai svarbu, nes esame vieni iš dalyvių, kurie turi nemažą reikšmę siekiant ekologinių pokyčių.“ Jų manymu, minimalus būstas gali būti ir efektyvus, ir tvarus. Ir neretai būna. Tačiau ne mažesniu iššūkiu už ergonominių sprendimų paiešką kūrėjams tampa… meninė, „į humaniškumą nukreipta“ jų darbų pusė.
Iš tiesų, dueto darbuose dera funkcija, grožis ir jautrumas aplinkai. Tai gali būti ir statybos organizavimas „už vietos ribų“ – gamykloje, ir prisitaikymas prie gamyklinių produkto standartų, ir rūpestis, kad žvilgsnis pero langą „nekliūtų“ už kaimynų langų, o atvertų plačią panoramą.
23 kvadratiniuose metruose… keturių asmenų šeima. Tai – ne iškrypusios vaizduotės objektas, o kuklus vasarojimo namas, atkeliavęs į Obuolių salą (Molėtų r.) tiesiai iš gamyklos. „Toks sprendimas padėjo išsaugoti medžius saloje“, – džiaugiasi jaunieji architektai. Šioje erdvėje šeima turi viską, ko gali prireikti komfortiškam gyvenimui, pradedant virtuvėle, dušu, baigiant patogiomis lovomis. Ir visa tai – dėl baldų-transformerių.
Gerokai pasukti galvą menininkams teko išgirdus kito užsakovo pageidaujamą namo programą: apie 50 kvadratinių metrų pastate buvo reikalinga bendra erdvė su virtuvėle ir… net trys atskiros miegojimo vietos! Kas iš pirmo žvilgsnio atrodė neįmanoma, pavyko realizuoti: zonos išdėstytos per kelis aukštus. O kur dar improvizuotos, bet pakankamos darbo vietos, terasa ant stogo! Net langai statyti ne bet kaip – „tik ten, kur reikia, ir tokie, kokių reikia“. Jokių nereikalingų detalių ir pilnas komfortas bei laisvė mėgautis buvimu gamtoje.
Jei abu pavyzdžiai – priebėgos vasarojimui, tai kiti architektų pasidalyti darbai – ir mieste… Didelio ir mažo mastelio. Toks jau architektų darbas – kurti vedant žvilgsnį nuo plačių (aukštų?) perspektyvų iki smulkiausios detalės. Nes koncepcija – tik plika idėja. Įgaudama kūną, jos bruožai turi ryškėti, antraip liks neužbaigta, neartikuliuota erdvė, trikdanti jos naudotojus.
Tad maža erdvė – didelis projektas: reikia tiek daug sutalpinti į tiek mažai. Ir trukti valandų valanda sukant galvas, kaip vieną baldą paversti efektyviu transformeriu. Kurti jo prototipą. Taisyti pamatytas klaidas… Tenka nueiti ilgą, alinantį kelią, jei dirbi iš širdies. Ir dar reikia iš tos įvairių elementų, dalių dėlionės sukurti vienovę. Jos pagrindu tampa estetika. Dėl to Gabrielė ir Antanas, rūpindamiesi utilitariais dalykais, nepaleidžia iš akių šios svarbos dedamosios. Antraip architektūros nebus: „Kompleksiškas architektūros atsiradimo procesas įgavo dar vieną sluoksnį, tačiau tai nėra sąlyga slopinti meninę architektūros plėtotę. Šalia racionalių idėjų kultūrinė architektūros vertė yra ryški visose epochose.“
Platus kūrėjų žiūros kampas
Sunku pasakyti, kas lemia G. ir A. Šarkauskų kuriamos architektūros kokybę: ar gebėjimas matyti platesnį kontekstą ir reaguoti į jį, ar įgimtas meninis jautrumas, smalsumas veda juos į platesnį pasaulį. Gal tik iš ilgesnės laiko perspektyvos objektyviau galėsime įvertinti, kiek prie jų kaip menininkų formavimosi prisidėjo praktika Lisabonoje (portugalų architektūra visuotinai pripažįstama kaip viena subtiliausių ir jautriausių aplinkai). Kaip pastebi patys architektai, „atrodo, kad Portugalijos architektų profesinė pozicija yra išskirtinai santūri ir nuolanki aplinkai. Kokybė yra atskirta nuo efekto, o kasdienė aplinka kuriama rami, atpalaiduojanti tarsi be kaukių ar vaidmenų“.
Gabrielė Šarkauskienė ir Antanas Šarkauskas taip pat eina šiuo keliu. Todėl, gręždamiesi į praeitį, jie prabyla apie egzistencinio minimumo architektūroje koncepcijos kismą: „XXI a. egzistencija išsiplečia nuo individo iki planetos gerovės. Minimumas tampa ne kiekiu, kurio pakanka patenkinti poreikius, o klausimu, kaip galime mažiausiai pakenkti aplinkai. Nors savo projektuose susiduriame su erdvės minimumo sprendimais, naująjį existenzminimum matome kaip tvarumo discipliną.“
Straipsnį parengė Aida Štelbienė
***
Straipsnis parengtas remiantis architektų Gabrielės Šarkauskienės ir Antano Šarkausko (ŠA Atelier) paskaita „Maža erdvė – didelis projektas“. Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / sa.lt rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Naujasis Existenzminimum: architektūros kokybės klausimai“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Paskaitą galima peržiūrėti čia: https://youtu.be/29uIuUlioLY
