Šią vasarą Kaune, šalia Paveikslų galerijos, buvo atidaryta nauja kultūrinė erdvė Galerija be sienų. Apie tai, kaip šis paviljonas įsilieja į Kauno urbanistinį ir kultūrinį audinius, pasakoja Office de Architectura architektai Jautra Bernotaitė, Ronaldas Pučka, Andrius Ropolas ir Paulius Vaitiekūnas.
Kaip ir kam kilo tokio paviljono idėja? Ar tai platesnio projekto dalis?
Galerija be sienų išsivystė kaip projekto Mažosios istorijos, kuruojamo Auksės Petrulienės ir vykstančio Kauno Paveikslų galerijoje, dalis. Būtent ji pakvietė mus permąstyti galerijos veiklas lauke. Kartu galvojome, kaip padaryti galeriją labiau prieinamą, patrauklią ir aktyvią miestiečiams, kurie galbūt net nežino, kad Paveikslų galerijos pastatas yra muziejus. Tikimės, kad ši iniciatyva išsiplės dar plačiau ir taps atspirties tašku atsinaujinti tiek pačiai Paveikslų galerijai, tiek kitiems Kauno kultūriniams objektams.
Kokie yra Galerijos be sienų tikslai?
Šis paviljonas stengiasi pasiūlyti miestiečiams patogią ir patrauklią platformą, kuri juos įtrauktų aktyviau dalyvauti kuriant savo miestą ir reaguojant į jame vykstančius procesus. Visų pirma, tai visiškai nemokama, atvira, kiaurą parą veikianti erdvė, taip pat pritaikyta ir riboto judėjimo žmonėms, kuriems patekti į pačią Paveikslų galeriją yra labai sudėtinga. Paviljonas pritaikytas galybei skirtingų veiklų – nuo tradicinės parodos iki performansų, koncertų ir kūrybinių dirbtuvių. Itin lanksti ir neapibrėžta erdvė buvo vienas mūsų, kaip architektų, tikslų, kuris, kaip mes matome, puikiai tarnauja netikėčiausioms veikloms.
Norbert Tukaj nuotr.
Svarbiausios architektūros, interjero ir paveldo naujienos – nepraleiskite!
Kodėl yra svarbu kultūrinį veiksmą perkelti į gatvę?
Gatvė yra esminė miesto struktūros dalis. Žiūrint labai plačiai, gatvės visuomet buvo svarbios tiek demokratijos plėtrai, tiek pilietinei pozicijai reikšti. Tai turbūt yra visiems pats prieinamiausias ir neutraliausias miesto elementas. Parodos, akcijos ir įvairios veiklos, vykstančios gatvėje, visuomet yra atviresnės nei vykstančios viduje, kažkokios organizacijos pastate. Todėl norint sukurti laisvą minčiai ir veiksmui erdvę, svarbu kultūrinį veiksmą perkelti į gatvę. Atviroje vietoje rengti meno parodas, žinoma, visuomet rizikinga, tačiau tai yra testas visuomenės brandai patikrinti. Kol kas Galerijoje be sienų nei viena paroda nebuvo sugadinta, o tai itin džiugina ir leidžia tikėti, kad visuomenė yra subrendusi vertinti kūrybą.
Kokie renginiai vyksta šiame paviljone? Kaip jis įsilieja į Kauno kultūrinį gyvenimą?
Paviljonas gyvuoja dar gana trumpai ir Lietuvos klimatas nėra dėkingas labai aktyvioms veikloms vykti lauke kiaurus metus, tačiau jame jau vyko Auros šokėjų pasirodymas, keletas parodų, Kaune vykusios tarptautinės vasaros mokyklos apie Kauno modernizmą darbų paroda ir pristatymas, daugybė kūrybinių dirbtuvių, skirtų miestiečių aktyvizmui skatinti. Vasarą aplink paviljoną vyko lindihopo šokiai. Bet turbūt įdomiausia yra stebėti, kaip šiltais vakarais šalia esančios kavinės erdvė susilieja su paviljonu ir viduje kabanti paroda tampa fonu bendrauti, o paviljono grindų bortelis – patogia vieta atsisėsti. Visi šie neplanuoti prisilietimai parodo, kad visko neįmanoma griežtai suplanuoti, ir visuomet svarbu palikti erdvės žmonių improvizacijoms. Tikimės, kad šis objektas pradės skatinti žmones galvoti apie naujas veiklas ir paviljono erdvės išnaudojimą netikėtoms funkcijoms.
Norbert Tukaj nuotr.
Kaip objektas įsilieja į urbanistinį kontekstą?
Tai labai svarbus klausimas, nes šiuo objektu stengėmės pasiūlyti daug daugiau, nei įprasta, kuriant paviljonus. Tradiciškai paviljonai, stovintys šalia muziejų, yra labai ryškūs, išskirtiniai ir traukia visą dėmesį į save. Mums tai buvo visiškai neįdomu ir atrodo labai egoistiška. Stengėmės pasiūlyti tokį paviljoną, kuris verstų galvoti apie už jo stovinčią nuostabią Paveikslų galeriją. Todėl paviljonas iš esmės yra pačios Paveikslų galerijos kopija – tarsi viena iš pastato dėžučių būtų nukelta ir padėta ant žemės. Žinoma, ši kopija nėra tiesmuka, tai šiuolaikinė formos interpretacija. Tiek Paveikslų galerija yra sudaryta iš kubų, tiek mūsų paviljonas yra kubas, taip pat abu objektai yra pilki ir turi panašią funkciją, tačiau jie kartu yra radikaliai skirtingi. Paveikslų galerija yra sunki, uždara, sunkiai prieinama, nelanksti, mūsų paviljonas lengvas, permatomas, besitransformuojantis, lengvai prieinamas, visada atviras ir nemokamas. Stengėmės versti susimąstyti apie tai, koks galėtų būti šiuolaikinis muziejus, apie tai, kad forma iš esmės nieko dar nereiškia, nes ją galima įvairiausiais būdais interpretuoti.
Kas nulėmė medžiagų pasirinkimą?
Medžiagos buvo pasirinktos galvojant apie Paveikslų galeriją, kuri yra sukurta iš pilko betono ir akmens detalių. Šio pastato formoje ir kompozicijoje itin svarbu yra šešėliai ir medžiagų faktūra. Kurdami naująjį paviljoną, galvojome, kaip galėtume šias savybes perteikti šiuolaikiškai, todėl pasirinkome pilko metalo konstrukciją ir nerūdijančiojo plieno tinklą, kuris šviečiant saulei tampa blizgus, o apsiniaukus – visiškai pilkas. Mūsų paviljone šešėliai ir persiliejimai, migla derinasi prie Paveikslų galerijos, o dinamiškai pakelti išoriniai tinklai reaguoja į dinamišką ir plastišką buvusio baseino, ant kurio ir pastatytas paviljonas, prigimtį.
Koks buvo didžiausias atradimas kuriant šį objektą?
Mūsų biuras visuomet stengiasi burti tarpdisciplinines komandas, todėl net ir šiam mažam objektui įgyvendinti kreipėmės ne į paprastus statybininkus, o į skulptorius, tiksliau į skulptorių Simą Šidlauską, kurio suburta komanda savaip interpretavo mūsų pasiūlymus ir rado savus atsakymus. Pasiūlėme esminius dalykus, tačiau detalės buvo patikėtus skulptoriams, todėl būtent dėl šio tarpdisciplininio darbo ir pasitikėjimo vieni kitais objektas yra ne tik racionaliai architektūriškas, bet ir kartu subtiliai skulptūriškas.
Norbert Tukaj nuotr.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2019 sausis.
