J. Basanavičiaus, Pylimo ir Vingrių gatvėmis apribotoje teritorijoje jau kelerius metus iš eilės nenutrūkstamai vyksta architektūrinės permainos. Į nedidelį plotą sutilpo įvairių laikotarpių ir paskirčių statiniai, keitėsi viešosios erdvės išraiška ir kvartalinė struktūra, tačiau vieta išlaikė kosmopolitinį charakterį. XX amžiaus pabaigoje, iki šiol tuščiame sklype, vieno žymiausių lietuvių kolekcininkų Edmundo Armoškos iniciatyva, iškilo nauja architekto Artūro Blotnio suprojektuota postmodernistinė galerija, užpildydama spragą J. Basanavičiaus gatvės išklotinėje.
Pavadinimas: „Gallery 4A“
Vieta: Vilnius, J. Basanavičiaus g. 4A
Vystytojas: UAB „Releven“
Architektai: „Aketuri architektai“ – Lukas Rekevičius, Milda Rekevičienė, Kazimieras Kasteckas, Valdonė Mitkevičiūtė, Samuel Jefte Mora Morales, Kristina Šimkūnaitė
Konstruktoriai: K. Veteris, J. Anačenko
Gen. rangovas: „CONRES“
Objekto plotas: 2 929,00 m2
Metai: 2022
Fotografai: Darius Gumbrevičius, Aleksandras Kunickas
Postmodernistinis tūris išgyveno pilną rekonstrukciją – įmonės „Releven“ užsakymu jis virto prabangių aptarnaujamų apartamentų (angl. Serviced appartments) kompleksu. Originalią pastato paskirtį pagerbia ne tik skambus pavadinimas – „Gallery 4A“, bet ir keli netipiniai architektūriniai ir erdviniai sprendimai.
Apie šviežiai įgyvendintus pokyčius, ypatingą kontekstą ir naują prabangios gyvenimo kokybės suvokimą pasakoja projektą parengusios studijos „Aketuri architektai“ vadovas Lukas Rekevičius ir nekilnojamojo turto vystytojo „Releven“ atstovas Viktoras Zubrecovas.
Eksterjero estetiką padiktavo paskirtis
Pažintį su „Gallery 4A“ pradedame lauke. Dinamiškas „Maldžio“ galerijos tūris savo išraiškinga geometrija kontrastavo su aplinkiniu užstatymu: muziejumi, planetariumu, gretimais istoriniais pastatais. Nors užstatymo kontūrai, pastato dydis ir proporcijos išliko beveik tokie patys, nauja paskirtis padiktavo esminius estetinius ir funkcinius pokyčius. Iki šiol galerijos erdvėse likusiose erdvėse viešpatavo menas – tiesa, čia buvo apsigyvenęs ir pats kolekcininkas, įrengęs tam paskutinį aukštą. Pagrindinė kūrybinės komandos užduotis – paliekant pirmą aukštą komercijai, pritaikyti pastatą ilgalaikiam apgyvendinimui. „Artūro Blotnio projektuotas pastatas, buvo kažkiek kritikuojamas dėl savo postmodernistinės išraiškos. Jis turėjo drąsos. Mes rekonstruodami nuėjome kiek kitu keliu. Dabar, tikiuosi, jis tapo mandagesnis ir labiau įsilieja į aplinką, tačiau vis dar išlaiko drąsią ankstesnio sprendimo kartelę“, – pokyčius apibūdina architektas.
Pirmiausia į akis krenta fasadų metamorfozė: iki rekonstrukcijos jie buvo beveik visiškai aklini. Dabar galiniame fasade įrengti vitrininiai langai, išduodantys galerinę pastato praeitį nurodančias ypač aukštas vidines erdves. Virš karnizo esantis tūris suskaidytas, skiriasi medžiagiškumas: ant apatinės, baltai tinkuotos dalies užkelti skardos ir stiklo tūriai.
Ryškiausi pokyčiai matomi iš J. Basanavičiaus gatvės perspektyvos. Monumentalią, akliną, „banguojančią“ plokštumą keičia dvigubas fasadas. Falšfasado įrengimą padiktavo noras atkartoti kaimyninių pastatų užstatymo liniją ir prisitaikyti prie senamiesčio užstatymui būdingos angų ritmikos – išorinis, šviesia keramine apdaila padengtas sluoksnis stengiasi išlaikyti gretimų pastatų langų proporcijas ir karnizų aukštį. Tikrajame fasade įrengti dideli vitrininiai langai, siekiantys užtikrinti pakankamą dienos šviesos kiekį į šiaurę orientuotuose butuose. Tarp dviejų plokštumų – gan erdvūs, tačiau vizualiai neakivaizdūs balkonai.
Pasak L. Rekevičiaus, eksterjero apdailos pasirinkimą padiktavo tvarus ilgaamžiškumo siekis: „Norima, kad mūsų miestų architektūra kokybe prilygtų Kopenhagos pastatams, tačiau taupymo sumetimais neretai pasirenkamos pigesnės apdailos ar statybinės medžiagos, prastesni analogai – vietoj tikros apdailinės plytos neretai panaudojama tik pjauta plytelė ar apskritai bituminė plytos imitacija. Džiugu, kad šitame pastate naudojamos ilgaamžės, labai kokybiškos, natūralios medžiagos: tikra keramika, tikra skarda. Stebėdami aplinkinių pastatų kontekstą matome, kad seni plytiniai daugiabučiai, nors ir statyti prieš šimtą metų, gražiai paseno. Norėjome, kad ir šis pastatas sentų gražiai, – bus įdomu pamatyti, kaip jis atrodys po keliasdešimties metų.“
Kultūriškai turtinga terpė
Vienas didžiausių šio pastato privalumų – kultūriškai įkrautas aplinkos kontekstas. Naujamiesčio ir senamiesčio sandūra yra patraukli teritorine prasme, tačiau „Gallery 4A“ supa daug ypatingų objektų ir dar daugiau… skulptūrų. Sklypas ribojasi su MO muziejaus skulptūrų sodu, prie pat yra naujai įrengtas Vingrių skveras, tapęs ekspozicine erdve po atviru dangumi, įspūdingas ir kažkiek skulptūriškas pirmojo Vilniaus planetariumo kupolas, buvę Tiškevičių rūmai su ikoniškais, balkoną laikančiais Atlantais.
Nedidelis vidinis kiemas užmezga vizualinį dialogą su keliais kultūriniais ir architektūriniais Vilniaus sluoksniais, o su tvora atskirtu muziejiniu skulptūrų sodu kalbasi tiesiogiai – jį apžvelgia tarp netipinių lauko baldų „patupdyta“ Mykolo Saukos skulptūra „Valentina“. Privataus ir viešo santykis čia netiesioginis: būsimi gyventojai įgis ir naują miestietiško gyvenimo patirtį.
Architektas prisimena, kad buvęs galerijos savininkas E. Armoška, parduodamas pastatą, iškėlė vieną sąlygą: prie įėjimo esanti Audriaus Liaudansko skulptūra „Verbų angelai“ turi likti savo vietoje. Ji, pasak kolekcininko, yra integrali ne tik tūrio, bet ir gatvės dalis. Nors fasadas pasikeitė neatpažįstamai, išlikusi skulptūra nurodo į ikirekonstrukcinę pastato praeitį.
Šiuolaikinis prabangos standartas: erdvė, detalė, kokybė
Unikalioje Vilniaus vietoje atsinaujinusiame pastate vos 15 turtinių vienetų. Vis didėjant mažesnio metražo patalpų pasiūlai, didesni apartamentai yra siejami su tam tikra prabanga. Didžiausio apartamento plotas net 252 kv. m, mažiausio – 61,30 kv. m. „Gallery 4A“ gali pasiūlyti erdvę ne tik kvadratiniais metrais, bet ir tūrio prasme: visų apartamentų aukštis viršija 4 m, vitrininiai langai tarsi trina vidaus ir lauko ribas.
Aukštos kokybės taip pat siekta išbaigiant bendrąsias erdves. Interjere atsikartoja kai kurie eksterjero motyvai: hole pratęsiama išorėje naudojamos skardos apdaila, suderinta spalvinė gama. Visų bendrų erdvių grindims naudojama prabangi balta mozaikinių plytelių danga – tai šimtametė, gerą vardą užsitarnavusi medžiaga, pasak architekto, aptinkama ir tarptautinio pripažinimo sulaukusiuose Kauno modernizmo perluose. Šiuolaikiniai mozaikinių plytelių gaminiai pasižymi kur kas didesne raštų ir spalvinės gamos įvairove, leidžia iš naujo įvertinti šios medžiagos grožį.
Holas – tarsi įžanga į namų patirtį. Nedidelėje erdvėje įrengta laukimo zona su minkštaisiais baldais, svečių tualetas; interjeras saikingas, bet ne šaltas. Laiptinėje palikta originalios būklės neapdoroto betono lifto šachta: nuspręsta jos nedailinti, verčiau leisti kontrastuoti su kitų medžiagų faktūromis. Koridorių erdvė kamerinė, šiltame apšvietime išryškėja sienų tekstūra, fragmentiškai naudojama juodos faneruotės apdaila, atsikartojanti butų duryse. Pagrindinis akcentas ir tiesioginė užuomina į oficialų projekto pavadinimą – Vilniaus galerijose rengtų parodų plakatų ekspozicija. Plakatų kompoziciją kuravo patys architektai, atrinkdami įdomius, tarpusavy derančius dizainus. Šitaip pastatas dar kartą sugrįžta į Vilniaus kultūrinį gyvenimą, tačiau keisdamas vaidmenį: ne kaip jo dalyvis, o kaip aktyvus stebėtojas, pagerbdamas kitose miesto galerijose vykstantį kultūrinį veiksmą.
Paskutinio aukšto koridoriuje žvilgsnis nuo sienų krypsta į viršų: čia įrengti stoglangiai. „Tai irgi yra savotiška prabanga. Stoglangiai koridoriuje visai nebuvo būtini, tačiau dėl natūralaus apšvietimo iš viršaus ši bendra erdvė įgauna visai kitokią kokybę“, – komentuoja architektas.
Dizaino ir pastato aptarnavimo sprendimai kuria neeilinę gyvenimo čia patirtį. Taigi koks yra būsimo gyventojo archetipas? „Jau kurį laiką dirbome su užsienio klientais. Siūlėme įvairius ilgalaikės nuomos variantus, pavyzdžiui, ambasadų darbuotojams, kurie atvyksta į Lietuvą su šeimomis. Pastebėjome, kad Vilniuje labai trūksta – galbūt netgi nėra – jų standartus atitinkančių apartamentų“, – sako V. Zubrecovas. Pasak pašnekovo, būsimiems gyventojams norima siūlyti ne tik komfortišką ir ypač erdvų būstą, bet ir papildomą paslaugą – todėl užeinant į pastatą hole mus pasitinka konsjeržas. Tai vis dar netipinė paslauga Lietuvos nekilnojamojo turto rinkoje, tačiau užtikrinanti gyventojams papildomą saugumą. Konsjeržas gali koordinuoti užeinančiųjų ir išeinančiųjų srautą, priimti siuntas, atlikti kitas smulkias užduotis.
Rūsyje įrengta nedidelė automobilių saugykla, perdaryta iš anksčiau čia buvusių dirbtuvių. Vystytojo sumanymu, reaguojant į po liūčių kylantį vandens lygį, čia įrengtos ir specialios vandens surinkimo talpykos. „Į šį sprendimą įdėjome daug pastangų. Dėl požeminių talpyklų perteklinis lietaus vanduo neužlies rūsio ir nepateks į gatves, problemą išsprendėme tvariai“, – teigia V. Zubrecovas ir kaip kitą tvarų sprendimą pamini saulės šviesos valdymą išorinėmis žaliuzėmis. Tokiu būdu į pietus orientuotos patalpos neįkais, minimalizuojamas poreikis jas vėsinti. „Mano suvokimu, tvarumo sąvoka yra apie ilgaamžiškumą: kiek ilgai pastatas gali išbūti toks, koks yra sugalvotas. Dėjome pastangų, kad būtų naudojamos kuo tvaresnės ir ilgiausią įmanomą galiojimo laiką turinčios medžiagos – nuo apdailos iki konstruktyvo. Su laiku, aišku, pastatas keisis ir turės kitą grožį. Deja, rekonstruojant pastatą, tam tikrų žaliosios bangos sprendimų pritaikyti neįmanoma, tačiau išlyginome balansą kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, sėkmingai išsaugojome brandžius prie pat statybų aikštelės augančius medžius“, – sako pašnekovas.
„Apskritai negriauti, nestatyti naujo, pritaikyti esamą yra tvari taktika, – priduria architektas. – Tą tvarumą reikėtų skaičiuoti penkiasdešimties metų cikle. Galbūt paprastam pastatui per tą laikotarpį prireiks penkių remontų, šiam – tik dviejų.“
Panašu, „Gallery 4A“ savo vietą užims ilgam, su laiku prisipildydamas miestietiškų istorijų, buities akimirkų ir kultūrinių patirčių.
