Blog

Dominic Stevens apie nekonformistinę tradicinę architektūrą, arba kaip pastatyti namą be paskolų

Dominic Stevens, architektūra
Architektas Dominic Stevens.

Šią žiemą Lietuvoje lankėsi Dominic Stevens – airių architektas ir dėstytojas, atvykęs Architektūros fondo organizuojamo paskaitų ciklo „Pinigai“ proga. Čia jis skaitė paskaitą apie tradicinę architektūrą, visuomeniškumą ir apie tai, kaip pasistatyti namą, neimant paskolos iš banko.

Jo darbai ne kartą publikuoti prestižiniuose pasaulio architektūros žurnaluose (taip pat ir „The New York Times“ bei „Financial Times“). D. Stevens sutiko trumpo vizito metu pasikalbėti apie architektūrą su sociologe Paule Stulginskaite ir architekte Gytaute Gineityte.

Paulė: Dr. Dara Lapin teigia, kad jūsų darbai nėra konformistiniai ir jūs turite alternatyvų mąstymo būdą, derinate racionalumą ir originalumą. Ar galėtumėte papasakoti daugiau apie savo asmeninę architektūros filosofiją?

Dominic: Mane domina žmonės ir jų įpročiai, ką jie veikia ir kaip reaguoja į kitus. Daug architektų domisi grindimis, sienomis, laiptais ir langais, bet iš tikrųjų architektas kuria foną žmonėms gyventi savo gyvenimus. Kai projektuoji vienbutį namą, susipažįsti su šeima, turi išrasti vietą, kur šie žmonės darys viską – ir barsis, ir gamins, gerai leis laiką. Erdvė priklausys jiems.

Vilniuje aplankiau Nacionalinę dailės galeriją ir Šiuolaikinį meno centrą, abu pastatai statyti sovietmečiu. Šios meno erdvės didesnės, nei galėtume rasti visoje Airijoje. O patalpos, kurios nėra skirtos menui – laiptinės ir holai – milžiniškos. Atrodo, kad viešasis, kolektyvinis gyvenimas yra švenčiamas, o privačiam gyvenimui skirtos erdvės yra labai mažos. Kapitalistinėje šalyje, kokioje aš užaugau, funkcinės galerijos erdvės būdavo projektuojamos kiek įmanoma didesnės, tačiau visos kitos patalpos buvo skirtos tiesiog nuvesti į funkcines erdves.

„Mimetic House“, architektas Dominic Stevens.

„Mimetic House“, architektas Dominic Stevens.

Gytautė: Esate Strateginio politikos komiteto visuomenei, kultūrai ir verslui Leitrimo apygardoje ir Iniciatyvinio komiteto Vyriausybės architektūros strategijoms narys. Esate susipažinęs ir su tuo, ko iš architektūros nori vyriausybė. O kaip praktikuojantis architektas – ar galite pasakyti, ko pageidauja jūsų užsakovai. Ar jums yra tekę susidurti su prieštaromis tarp vienų ir kitų poreikių?

D: Airijoje Vyriausybės architektūros strategija galioja 7 metus. Tuomet ji perrašoma arba keičiama. Aš, kartu su 50 žmonių, buvau įtrauktas į pirmosios kūrimą. Tai buvo 60-mečių vyrų susėdimas aplink stalą, galvojimas, kokia bus architektūros strategija. Aš maniau, kad elgiuosi protingai, siūlydamas, kad pirma turėtume pasikalbėti su žmonėmis. Į pdf formato dokumentą buvo galima pasižiūrėti online ir komentuoti. Mes rengėme pokalbius apie architektūrą daugmaž 50 miestelių Airijoje. Sukvietėme platų ratą žmonių ir kalbėjomės, kokia turėtų būti architektūra. Aš džiaugiausi, tačiau kažkur buvo parašyta, kad tai, ką visi mano, neturėtų būti įtraukta į strategiją.

Prieštaravimai asmeniniame gyvenime šiuo metu yra labai skaudūs Airijoje – vyksta gyvenamųjų namų krizė ir visiems neužtenka namų tinkamose vietose. Nuo 1996-ųjų iki 2007-ųjų Airijoje vyko statybų bumas. Valstybė turėjo didžiulę skolą Pasauliniam bankui, todėl ėmė kilti būstų kainos. Visi turėjo skolintis vis daugiau, kad galėtų turėti nuosavą namą. Iš skolintų pinigų valstybė galėjo mokėti savąją skolą. Taigi, gyvenamųjų namų statyba galiausiai tapo mechanizmu pinigams uždirbti, ne kurti namus žmonėms.

P: Kai kalbate apie tradicinę (liaudišką) architektūrą, sakote, kad šis stilius labiau tinka kaimuose. Galbūt galėtume ją pritaikyti didesniuose miestuose? Kaip atrodytų toks projektas?

D: Man, kai studijavau universitete, tradicinė architektūra atrodė esą tai, kas vyksta Afrikoje ar vyko praeityje Airijoje. Tai nebuvo kažkas, kuo šiuolaikinis architektas galėtų domėtis. Kai persikrausčiau į Berlyną, „pasidaryk pats“ ir neteisėto apsigyvenimo (angl. squat) kultūra buvo populiari ir aš ja susidomėjau. Grįžęs į Airiją, persikrausčiau iš miesto į kaimą. Stačiausi namą. Galvojau, kad darau kažką labai pankiško ar kontrkultūriško. Visi mano 60-mečiai kaimynai atėjo padėti.

Supratau, kad jie visi gyvena namuose, kuriuos pasistatė patys. Tik tada suvokiau, kad tai ir yra tradicinė architektūra. Airiškoje kaimo visuomenėje žmonės padėdavo vieni kitiems nudirbti darbus. Ir visi namai Airijos kaimuose pastatyti be skolinimosi iš banko. Žmonės turėdavo asmeninę skolą draugams ir kaimynams, o tai nėra labai geras jausmas.

Dar vienas dalykas, kuriuo pasižymi tradicinė architektūra, yra tai, kad projektai yra plėtojami ilgą laiką ir nėra sugalvoti vieno žmogaus. Taigi, žmogus negali rizikuoti: jei nuspręstų statyti labai „kietą“, originalų namą, kurio anksčiau niekas nėra bandęs, ir statinys nepasisektų, šeima būtų pasmerkta pražūčiai.

„Hidden House“, architektas Dominic Stevens.

„Hidden House“, architektas Dominic Stevens.

G: Jūs sakote, kad tradicinė architektūra greičiau yra projekto plėtojimo pavadinimas. Taigi, galbūt kai kurios idėjos galėtų būti įgyvendintos didesnėse bendruomenėse?

D: Urbanistiniuose centruose kooperatyvai, nelegalūs apsigyvenimai, „pasidaryk pats“ idėjos tuo metu, kai gyvenau Berlyne, plito gana intensyviai. Tokiu būdu tradicinė architektūra plečiasi miestuose. Kaimuose, kur šie procesai nėra matomi turtingiems žmonėms, tokia kultūra nekelia grėsmės. Jei bus galvojama tradicinę architektūrą plėtoti miestuose, nekilnojamojo turto atstovai matys ją kaip alternatyvą. Tokia veikla užsiimti yra lengva ten, kur ji nematoma.

P: Filosofas Zygmuntas Baumanas savo knygoje minėjo, kad šiuo metu esame panirę į individualizmą, o kūryba reiškiasi naikinime. Jis turėjo omenyje sąlygas, kuriomis gyvename – technologijas, augantį individualizmo lygį didesniuose miestuose. Koks yra architekto vaidmuo tokiame kultūriniame kontekste, ką jis gali pasiūlyti? Ar architektas gali būti žmogus, sakantis, kaip reikėtų gyventi?

D: Šiuo metu architektūroje paplitęs terminas „išplėstinė praktika“. Šiais laikais architektų yra labai daug, todėl ne visi, planavę būti architektais, iš tiesų jais tampa. Kiti ima verstis menine veikla, bendruomeniniais projektais. Aš manau, kad architektai labai gerai kuria erdves, skirtas įvairioms veikloms, arba padeda tą padaryti kitiems žmonėms. Bet jie nebūtinai yra geri socialiniai inžinieriai.

XX a. ideologiniai architektai nebuvo geri socialiniai konstruotojai. Galima paminėti Le Korbuzjė (Le Corbusier). Taip pat Albertas Speeras nacių laikais buvo vyriausiasis architektas, kuris projektavo pastatus Hitleriui ir kartu buvo asmuo, organizavęs Holokaustą. Jis buvo architektas.

Manau, kad mes turime per daug ego. Esu kiek susirūpinęs dėl architektų. Nemanau, kad jie gali mums padėti sukurti naują visuomenę. Architektai padeda žmonėms sukurti vietas, kuriose gali įvykti įvairūs reiškiniai. O šios architektų kurtos vietos turi didelę pasąmoninę įtaką.

Geras pavyzdys būtų Dublino universitetas, projektuotas lenkų architekto. Jis laimėjo konkursą tik baigęs studijas 1968–1969 m. ir atvyko į Airiją su kuprine ir brėžiniais rankoje, iš karto po studentų maišto visoje Europoje.

Vienintelėje didžiulėje atviroje universiteto miestelio erdvėje buvo iškastas ežeras, nes didelėse erdvėse studentai, kaip manoma, galėję susirinkti ir kelti riaušes ar revoliucijas. Net 1969–1970 m. buvo aišku, kad didelės viešosios erdvės yra pavojingos autoritarinei valstybei. Jei autoritarinė valstybė yra stipri, didelės atviros erdvės reikalingos armijai žygiuoti ir žmones bauginti. Jei autoritarinė valstybė ne tokia stipri, Vakarų Europoje viešoji erdvė gali būti panaudota demonstracijoms.

Taigi, dabar vis daugiau viešųjų erdvių nyksta ir tampa privačiomis. Niekas to nepastebi, bet jei kas siektų surengti demonstraciją, tai, greičiausiai, nebūtų leista. Visuomenė mano, kad yra puiku sėdėti prie „Starbucks“ ir gerti kavą. Bet žmonės nesupranta, kad jei neišgali nusipirkti kavos, nebėra suoliuko, ant kurio galėtum atsisėsti. Visi turėtų atsibusti.

„Inbetween House“, architektas Dominic Stevens.

„Inbetween House“, architektas Dominic Stevens.

G: Kokios, jūsų manymu, yra svarbiausios vertybės, kuriomis kiekvienas jaunas architektas turėtų vadovautis?

D: Etika būtų pagrindinė vertybė. Turėti asmeninį kodeksą. Aš dėstau architektams, taigi šviečiu studentus, kaip būti geru architektu. Tai lyg samurajus Japonijoje mokyti, kaip naudotis kardu. Mokau juos elgtis šiuo labai galingu įrankiu. Tokio įgūdžio lavinimas neatsiejamas nuo gilaus etikos suvokimo, tikėjimo visuomene, nebūtinai susijusio su religija ar ideologija. Svarbu pilietiškumas, suvokimas, kad esi kai ko didesnio dalis – tai, ką darai, įvykdoma visos grupės žmonių.

Dėstydamas paskutinio kurso studentams dažnai susidurdavau su egoistiškais, narciziškais genijais, kurie duodavo suprasti, kad jų darbas yra labai svarbus. Kuo mažiau to, tuo geriau. Kai dirbi architektu, visuomet dirbi grupėje. Tavo asmeninė idėja labai retai perteikiama. Žmonės veikia kartu ir dažniausiai jiems patinka dirbti su žmonėmis, kurie yra malonūs, ne valdingi. Gebėjimas dirbti su kitais ir mėgautis ne tik savo idėjomis, nebūti individualistu yra svarbus dalykas, kurį architektai turėtų prisiminti.

G ir P: Ačiū.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.