• ruukki
  • tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila

Biomimikrija: gamtos įkvėpta architektūra (1)

2014 gruodžio 15 d.

Jau daugiau kaip 2000 metų, ieškodami būdų pastatyti aukštesnius, mažesnius, taupesnius, minimalistinio stiliaus ar įmantresnius pastatus, žmonės įkvėpimo dažnai gręžiasi į juos supančią aplinką. O kurgi daugiau ieškoti idėjų, jei ne gamtoje, kurią galima vadinti didžiąja architekte? Juk ji save kuria ir tobulina jau daugiau kaip 3,6 mlrd. metų.

Tvariosios architektūros pranašai

Gamtoje viskas sustyguota taip tiksliai, kad kiekvienas elementas jungiasi su kitu – nesvarbu, ar tai Afrikos dykuma, ar Amazonės džiunglės, ar Alpių kalnynai, ar Sibiro taiga. Kaip tik tuo žavisi architektai, skleidžiantys biomimikrijos kaip tvariosios ir ciklinės architektūros prototipo idėją.

Verta paminėti, kad šiai idėjai neabejingi ir tokie žinomi architektūros grandai kaip Zaha Hadid. Architektės studijos darbų sąraše biomimikrijos tema irgi minima, pavyzdžiui, jos vadovaujamų studentų Antarkties turizmo ir tyrimų uosto projekte. Tačiau šįkart ne apie grandiozinius projektus ir apdovanojimus skinančias įžymybes. Šįkart apie tai, kokia ji – ta tikroji žalioji architektūra.

Ir nors šie vėjai atrodo gana nauji arba, kaip teigia Michaelas Pawlynas, žmonija dar tik žengia į ekologijos amžių, biomimetinės architektūros pagrindai sudėti gerokai anksčiau. Būtų sudėtinga tituluoti ką nors jos autoriumi, pranašu ar globėju – tai lyg vienas tų išradimų, panašiu metu atsiradęs keliose šalyse. Vis dėlto kalbant apie biomimikrijos ir architektūros simbiozę privaloma žinoti šiuos vardus – šiuo metu daug apie biomimikriją kalbantį, knygos „Biomimikrija architektūroje“ (Biomimicry in Architecture) autorių britą architektą M. Pawlyną, gerai žinomą iš savo pasisakymų TEDe, ir vieną genialiausių savo laikotarpio architektų iš Zimbabvės Micką Pearce’ą. Tai mąstytojai, žvelgiantys toliau ir savo darbais bei skleidžiamomis idėjomis iš esmės veikiantys ateities architektūrą.

Kopijuoja ne formą, o procesą

Biomimetinė architektūra – tai šiuolaikinė architektūros filosofija, ieškanti gamtą tausojančių sprendimų ne atkartojant joje sutinkamas formas, bet perprantant šias formas valdančius procesus. Tai net keletą disciplinų jungiantis tvarusis dizainas, paremtas ne tiek stiliaus, kiek pamatinių principų kodeksu. Tai dalis didesnio judėjimo – biomimikrijos (lot. bios – „gyvybė“, mimesis – „imituoti“), kuri yra sąlygiškai nauja mokslo šaka, nagrinėjanti geriausias gamtoje esančias idėjas ir panaudojanti jas kuriant gaminius bei procesus. Taigi biomimikriją galima apibūdinti kaip naujoves, kurias įkvepia gamta.

Svarbu pažymėti, kad biomimetinė architektūra turėtų būti atsieta nuo mimikrijos, tiksliau – biomorfinės architektūros, kuri remiasi gamtoje esančiais elementais kaip estetinės formos įkvėpimo šaltiniu. Biomimetinė architektūra semiasi įkvėpimo iš gamtos dizaino, joje veikiančių procesų ir šiuos imituodama pritaiko žmonių kūrybai. Ji vadovaujasi gamta kaip priemone, kaip ekologiniu standartu, pagal kurį įvertinamas žmonių veiklos efektyvumas. Tai reiškia, kad iš gamtos semiamasi ne materialiųjų resursų, bet vertybių, žinių, iš kurių žmonės mokosi.

Architektūra jau seniai remiasi gamta kaip įkvėpimo šaltiniu. Biomorfizmas, arba gamtos įkvėptų elementų naudojimas dizaine, aptinkamas turbūt jau nuo tada, kai žmonės ėmėsi statybos.

    Komentarai
    • luksed152

      2019-11-26, 11:09  

      dideli siltnamiai tampa nauju bumu, logiška. mažiau konstrukcijų, lengvesnis surinkimas ir išardymas.. dar pas mus tuo labiau kai sezonai taip keičiasi, tai išvis superinis variantas 🙂

    Nemokami mokymai architektams ir inžinieriams
    statyba ir architektura
    archicad