Blog

BIM-BAM-BOOM!

Gintaras Čaikauskas, BIM
Arch. prof. Gintaras Čaikauskas. SA.lt archyvo nuotr.

Pastaruoju metu tiek viešojoje erdvėje, tiek profesionalių projektuotojų ir statybininkų tarpusavio diskusijose dažnai galima išgirsti minint mūsų ausiai gana keistokai skambantį garsų derinį BIM (angl. Building Information Modeling). Šią santrumpą į lietuvių kalbą galima išversti SIM – statinio informacinis modeliavimas, arba, kalbant dar tiksliau, tai galėtų būti tiesiog funkcinis ir fizinis objekto vaizdavimas skaitmeninėje erdvėje.

Išlavinta menininko vaizduotė, išugdytas pastabumas, jautrumas aplinkai („meninė klausa“), fiziologiškai perteiktas profesionalia rankos judesių motorika, įdiegtas gebėjimas piešti – tai jokiomis moderniausiomis technologijomis nepakeičiami pirmapradžiai dalykai.Gintaras ČAIKAUSKAS

Tapybos technika neįtikino

Atrodytų, kad viskas tuo ir pasakyta, o debatai šia tema tėra bandymas išsiaiškinti dar neįprastos technologinės naujovės esminę prigimtį, jos raidą, ateities perspektyvas. Gerai tai ar blogai? Tokį vertinimą būtų galima palyginti su panašiu klausimu: ar geriau būsimo pastato viziją ir planus pateikti dviejose aliejumi nutapytose drobėse (kaip tai padarė italų meistrai, XVII amžiuje pristatydami Pažaislio ansamblio projektą užsakovams), ar vizualizuoti sumanymą kompiuterinėmis priemonėmis.

Kaip liudija istorinė patirtis, idėjos pateikimo būdas neturi įtakos galutinio rezultato kokybei. Nepaisant to meto kuklių techninių priemonių, baroko stiliaus šedevras lygiuojasi į geriausius architektūros pavyzdžius, plačiai žinomus Europoje. Paradoksalu, bet daugybė moderniausiomis šių laikų priemonėmis sukuriamų projektų telieka aktualūs tik užsakovui ir autoriams, dažnai sunku įžvelgti net ir jų meniškumą.

Įdomu prisiminti, kad viename iš pirmųjų Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursų, kartu su kolegomis Rolandu Paleku ir Kęstučiu Lupeikiu, savo žaliosios erdvės su reprezentacine kietąja danga koncepciją taip pat pateikėme pasitelkę tapybos techniką. Tai simbolizavo savotišką protestą prieš nebrandaus visuomeninio užsakymo miglotą vakuumą. Susilaukėme gana kreivų recenzentų ir vertintojų žvilgsnių bei šaltokų atsiliepimų.

Moderniai akiai neįprasta informacijos perteikimo technika prieštaravo šių laikų populiarioms projektų vaizdavimo tradicijoms. Keista, bet, praėjus dešimtmečiams, įsivyravus jau gana plačiai meninės saviraiškos laisvei ir demokratijai, pernai metais prisiminus ir vėl pateikus vertinimui tą pačią netradicinę saviraišką, ekspertų nuomonė išliko itin konservatyvi. Matyt, net ir kūrybos pasaulyje nelengva įveikti vyraujančius stereotipus ir išankstines nuostatas.

Ar egzistuoja vienas pasirinkimas?

Įsigaliojęs Architektūros įstatymas sustiprino šios kūrybos srities meninės raiškos svarbą, juridiškai išryškino antropogeninės ir natūralios gamtos dermę bei lemiamą kraštovaizdžio įtaką. Nors tai visais laikais veikė architektūros sprendinius, tačiau dabar akivaizdžioms tiesoms prieštaraujantiems oponentams prieš nosį jau galima drąsiai pamojuoti svaria dokumentų byla. Sunkiausioji šio klausimo pusė išliko nepakitusi nuo neatmenamų laikų – rezultato kokybė ir jos vertinimas.

Kita vertus, o kokiu keliu eidami galime ją pasiekti geriausiai? Kokios techninės priemonės labiausiai padeda paversti efemeriškos, subjektyvios kūrėjo minties, gimusios žmogaus sąmonėje ar pasąmonėje, debesį realiu idėjų srautu? Kaip materializuoti neapčiuopiamą, intuityvų jausmą, kuris ateityje pavirs akmeniu, betonu, geležimi ar kita tvirta medžiaga? Kas tas mediumas, kuris geriausiai tarpininkauja tarp visuotinio informacinės energijos lauko ir kon kretaus sprendinio?

Energetinio ir informacinio lauko pokyčiai sukeliami naudojantis dviem sąmonės savybėmis: dėmesiu ir ketinimu. Gamtoje taip sutvarkyta, kad visi reiškiniai ir daiktai yra susiję tarpusavyje. Žmogaus nervų sistema geba sąmoningai keisdamasi valdyti kuriamąją gamtos jėgą. Amerikiečių mokslininkai, kompiuterinių technologijų specialistai teigia, kad labai pavojinga pačioje pirminėje minties gimimo stadijoje nutraukti šį natūraliai betarpišką, „sakralų kūrybos ryšį“ tarp abstraktaus energetinio bei informacinio lauko ir fizinės idėjos raiškos, kurią įkūnija konkretus individas – menininkas elektroninėmis priemonėmis.

Lūžiu tapo užsakovų pageidavimas

Išlavinta menininko vaizduotė, išugdytas pastabumas, jautrumas aplinkai („meninė klausa“), fiziologiškai perteiktas profesionalia rankos judesių motorika, įdiegtas gebėjimas piešti – tai jokiomis moderniausiomis technologijomis nepakeičiami pirmapradžiai dalykai, kurie ir padeda teisingus pamatus būsimiems meninio sprendinio rūmams. Visais laikais architektai buvo pratinami kuo daugiau maketuoti rankomis, siekiant išugdyti trimatį mąstymą, įdiegti gebėjimą intuityviai ir fiziškai pajusti tinkamiausią santykį tarp tūrinės formos ir erdvės. Tai yra esminės, fundamentaliosios meno kūrinio atsiradimo aplinkybės ir jos bus aktualios tol, kol egzistuos žmonija.

Nenorėčiau įsilieti į ateities orakulų gretas, kurie prognozuoja neišvengiamą dirbtinio intelekto pergalę visose gyvenimo srityse, išstumiant žmogiškojo veiksnio vertę. Egzistencijos pagrindo – KŪRYBOS – prerogatyvas perkėlus iš organinės aplinkos į neorganinę pasaulio ir žmonijos evoliucija, manau, prarastų prasmę. Nebaigtinis, atviras kūrybos procesas paprasčiausiai taptų ribiniu, kitaip tariant – baigtiniu. Mokslo jau seniai įrodyta, kad visa ši žmogaus smegenų veikla yra neatsiejama nuo sudėtingiausių, vidinių cheminių ir kitokių veikiančių procesų, sensorikos ir t. t. Šią sferą mokslininkai galės tirti dar labai ilgai, atradimai bus neišsemiami…

Pirmą kartą terminą „algoritmas“ išgirdome mokyklos dešimtoje klasėje, o mūsų aplinkoje kompiuterinis projektavimas realų pagreitį įgavo maždaug prieš dvidešimtmetį. Iki tol puikiai braižėme rankomis ant įvairiausių popieriaus lapų, naudojome kopijavimo skaidruoles. Vėliau užsienyje pavyko nusipirkti plastikinių kalkių, nuo kurių tušą būdavo galima nuvalyti specialiu trintuku. Remiantis rankų darbo technologijomis realizuotas ne vienas objektas, viskas atrodė normalu ir puiku… Gavus kvietimą dalyvauti tarptautiniame projekte kuriant Vilniuje modernią akmens vatos gamyklą „PAROC“, mūsų įmonei buvo pateiktas reikalavimas – visa informacija turi būti skaitmeninė. Tai buvo esminis lūžis pereinant nuo rankų braižybos prie kompiuterinio projektavimo. Periodas buvo nelengvas visomis prasmėmis: reikėjo keisti ne tik per daug metų įprastą mąstymą ir supratimą, bet ir per trumpą laiką perprasti visiškai naujus darbo metodus, įsigyti neįprastą, brangią techniką.

Rašymas ranka – atgyvena?

Klientų tokie dalykai paprastai nedomina: nenori – nedirbk, bet kitaip nebus. Na, jeigu vien už dalyvavimą rimtesniame projekte šiais laikais tenka palikti įspūdingą užstatą banke, tai apie projektavimo technikos bazę nelabai kas ir klausia – tema turi būti savaime suprantama. Gal tai tampa priverstinio progreso varikliu ir civilizacijos raidos paslaptimi? Kalbant dar konkrečiau, anksčiau veikusios architektų mokymo programos buvo pagrįstos klasikiniais architektūros sampratos ir traktuotės metodais. Jau per stojamuosius egzaminus reikėdavo pademonstruoti profesionalius piešimo, braižybos, kompozicijos pagrindus. Tą buvo įmanoma pasiekti tik papildomai ruošiantis, bendrojo lavinimo metu mokykloje suteiktų įgūdžių toli gražu nepakakdavo. Juolab kad šie profesiniai pagrindai gana ilgai ir metodiškai būdavo tobulinami per aukštojo mokslo studijas.

O kaip bus su klasikine disciplina – piešimu iš natūros? Kas lavins žmogaus pastabumą, proporcijų pojūtį, proto ir rankų judesių koordinaciją? O gal viso to nebereikia? Ekonominiai skaičiavimai ir pagal verslo planų poreikius suprogramuotos lentelės investuotojams greitai ir efektyviai padeda atsirinkti racionaliausius sprendimus. Sudėtingai motyvuojamos estetinės architektų ambicijos gali neapdairiai sukelti projektų kainą. Koks meno atsiperkamumas, klausia racionalūs verslininkai? Čia ir išryškėja esminis klausimas – kada meninė raiška transformuojasi į pridėtinę finansinę vertę?

Jaunasis architektas, atėjęs darbuotis į gamybos sferą, a priori laikomas pasirengusiu dirbti visomis projektavimo programomis specialistu.Gintaras ČAIKAUSKAS

Projektavimo technologijos suteikia daugiau laisvės

Pirmasis pavyzdys, ateinantis į galvą ir galintis bent apytiksliai padėti atsakyti į šį klausimą, – menininkų, tapusių klasikais (gyvenimo metu vos sudurdavusiems galą su galu), paveikslų kainų pokyčiai (kalbu apie milijonus, išleidžiamus aukcionuose…). Antonio Gaudi Sagrada Familia statė ir už savus… Vadinasi, menas – investicija, menas kainuoja. Kas tą įvertina?

Ekspertai, kolekcininkai, rinka, o gal tai bendras verslo susitarimo reikalas? Kas lemia architektūros meno vertę – autoriaus pavardė, sklypo vieta, laikas, projektavimo ir statybos sąmata?

Besikeičiančios technologijos, kad ir kaip jas vadintume, iš esmės negali nulemti sukuriamo produkto vertės, tiesiog gali palengvinti ir patikslinti darbo rezultatus. Kita vertus, moderniausios kompiuterinio projektavimo programos suteikė realių galimybių labai tiksliai perteikti neišklojamų paviršių matmenis, susiformavo parametrizmo sąvoka. Rankomis taip braižyti būtų itin sudėtinga. Dar sudėtingiau būtų perteikti informaciją statybininkams, eksploatuotojams. Maketavimas 3D spauda jau tapo kasdienybe, prieinama net studentams. Vis dažniau girdime apie šiuo metodu jau sėkmingai realizuojamus tikro dydžio objektus.

Jaunasis architektas, atėjęs darbuotis į gamybos sferą, a priori laikomas pasirengusiu dirbti visomis projektavimo programomis specialistu. Vizualizacija – pirmutinis projekto pateikimo statytojui reikalavimas (gal tai praktinis ezoterikos srities įrodymas – žmogaus minčių ir norų virtualus vizualizavimas, tokiu būdu virtualią informaciją ištransliuojant į visatos eterį ir laukiant sugrįžtant materialioje būsenoje…). Projektuotojas dalinai tampa savo vizijų įkaitu: nelengva apsiginti prieš investuotojus ar net ir visuomenę tolesnio projektavimo eigoje neišvengiamai atsirandančius pasikeitimus. Sako, vizualizacija atrodė kitaip… Tenka įrodinėti, kad eskiziniame projekte paprasčiausiai neįmanoma perteikti tikslaus galutinio projekto vaizdo, paklaida ir pokyčiai yra natūrali, neišvengiama kūrybos proceso dalis.

Projektavimo technologijos darosi vis įmantresnės, suteikia naujų galimybių ir praplečia veiksmų laisvę. Kita vertus, jas vis sunkiau įvaldyti. Norint būti šios srities asu, reikia nuolatos darbuotis prie kompiuterio, treniruotis, tobulinti savo kvalifikaciją. Per stažuotę JAV nustebino kompiuterininkų poilsio pertraukėlės. Jos skirtos ne atokvėpiui gamtoje, o nežmoniškai greito tempo mėgstamiems žaidimams kolektyviniame tinkle. Darbo procesas primena muzikos lavinimo metodiką – nedalyvaujant kasdienėje kompiuterinės braižybos rutinoje, paprasčiausiai prarandami profesiniai įgūdžiai. Kita vertus, ši veikla gerokai keičia žmogaus mąstymo struktūrą ir darbo specifiką. Maksimalus projekto sudėties skaitmenizavimas, skambiai pavadintas BIM, tampa neišvengiama projektavimo darbo dalimi, dar glaudžiau susiejančia intelektą su materija.

Kiek tai gali teigiamai ar neigiamai paveikti kūrybos procesą, priklauso tik nuo konkrečių asmenybių profesionalumo ir jų gebėjimo suvaldyti procesus. Tai nėra lengvas persiorientavimo kelias. Norom nenorom iškyla XVIII a. „luditų – mašinų laužytojų“ istorija… Žinoma, šiuolaikinio projektavimo technologijos neatsiejamos nuo technikos progreso, nuolatinio sistemų ir programų atnaujinimo, galų gale – finansinių investicijų. Nors nuolatinė progreso raida natūraliai atpigina technologijų savikainą, tačiau naujovės ir noras būti avangarde visada kainuoja gerokai brangiau.

BIM-BAM-BOOM

Pastaruoju metu pasaulyje einama dar toliau. Projektavimo technologija pradėta sieti su realizacijos metodika (BAM, angl. Building Assembly Modeling) ir objekto eksploatacijos ateitimi (BOOM, angl. Building Owner Operator Modeling). BIM-BAM-BOOM sistemos šūkis: geresnis projektas, geresnė statyba, geresnė eksploatacija. Skamba kiek sarkastiškai, bet prasmė šiokia tokia čia yra. Manau, kad daugeliui kolegų jau anksčiau teko susidurti su išmaniojo namo (angl. Smart House) projektavimu. Tai – vis apie tą patį: išmaniuosius namus projektuos ir statys tik išmanūs specialistai, taikydami išmanius metodus, o juose gyvens ir eksploatuos tik išmanūs žmonės. „Neišmanėliams“ čia vietos nebeliks… O kas toliau? Pafantazuokime patys… Prisiminkime ir „vasiukų“ analogus…

Bet iš kur visa tai atsiranda? Kas viską sugalvoja? Kaip bus su kūrybos pamatų grandine: mintis – idėja – koncepcija? O kaip su anksčiau šiame tekste aprašytu paprasčiausio pieštuko ryšiu su kosmosu ir kūrėjo asmenybės įtaka? O kaip dėl planų, nutapytų drobėje? Lieka daug neatsakytų klausimų, kuriuos gal paaiškins laikas. Tenka kiek nuobodžiai pakartoti chrestomatines tiesas: viskas paties kuriančio žmogaus rankose, o statytojus ir visuomenę domina tik rezultatas. Kalbant iš esmės, ne daug kam įdomi virtuvės kasdienybė ar puodų išvaizda, na, gal tik kai kam, gal tik šiek tiek… kartais…

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 gegužė.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.