Betonas arba gelžbetonis – tūkstantmečius naudojama medžiaga, be kurios šiandien neįsivaizduojamas statybų procesas. Pastaruoju metu vis didesnį dėmesį skiriant ekologijai, architektai ir inžinieriai ima žvalgytis atgal ir vis dažniau į savo kūrybą įtraukia natūralią medžiagą – betoną. Juolab kad ši patikima, laiko patikrinta statybinė medžiaga leidžia išgauti norimas architektūrines formas.
Žavi ištisas architektų kartas
Mokslininkai tebesiginčija, kada buvo išrastas betonas. Yra nuomonių, kad jį naudojo dar egiptiečiai, o senovės romėnų taikyta betono sudėtis gal net buvo pažangesnė nei šiomis dienomis. Betonas Lietuvoje vėl išpopuliarėjo sovietmečiu, gal dėl to kiek vėliau architektams norėjosi dalinai atsitraukti nuo šios medžiagos. Tačiau dabar jis su nauja jėga grįžta ir į vidaus apdailą, ir į eksterjerą.
Gintaras Čaikauskas.
Gana plačiai betoną savo architektūroje naudoja studijos „Architektūros linija“ architektai. Anot šios studijos vadovo architekto Gintaro Čaikausko, betonas išliko aktualus tūkstančius metų ne tik dėl savo puikių fizinių ir statikos savybių – jo išskirtinė, paveiki ir įspūdinga paviršiaus estetika, universalios plastinės galimybės žavi ištisas architektų kartas.
„Susiejus su metalo armavimo struktūromis, gelžbetonis tampa praktiškai nepranokstama konstrukcijų medžiaga. Atviro betono panaudojimas ypač išpopuliarėjo modernizmo eroje. Industrinės visuomenės ekonominio kilimo laikais iš esmės pasikeitė žmonijos gyvensena, atsirado visiškai naujų gamybos būdų. Betonas simbolizavo būtent šios medžiagos pirmapradės meninės idėjos natūralią jėgą, kontrastingą priešpriešą vyravusiam istorinių stilių tuščiagarbiškam, paviršutiniškam dekoratyvumui, perdėtam puošnumui. Susiformavo net išskirtinė vadinamojo tarptautinio stiliaus – brutualizmo atšaka. Šios stilistikos pastatų gausu užsienyje, keletą jų turime ir Lietuvoje“, – pasakojo architektas.
Pilkas dar nereiškia nuobodus
G. Čaikausko teigimu, įdomu stebėti tai, kad šiomis dienomis, žymiai pagerėjus visų statybos technologijų kokybei, konstruktyvaus betono panaudojimas išgyvena renesansą. Atvirų faktūrų paviršių tapybiškas žavesys tiek pastatų išorėje, tiek interjeruose pastaraisiais metais vėl vyrauja daugelyje naujausių projektų. Betonas yra itin universali medžiaga, be išimties puikiai tinkanti visų tipologijų pastatams ir visiems paviršiams, netgi sudėtingiems meno kūriniams ar plastiniams akcentams formuoti. Atitvarų apšiltinimo metodikos ir apsaugos nuo išorės poveikio technologijos jau suteikė realią galimybę atviro betono fasadų išraiškai – neapdailintos plokštumos plačiai paplitusios interjeruose. Liejamos ir šlifuojamos grindys taikomos pramoniniuose, visuomeniniuose ir net gyvenamuosiuose pastatuose. Nesibaigia betono tobulinimo procesas – kuriamas permatomas, spalvotas, kitomis įvairiausiomis naujomis savybėmis pasižymintis ateities betonas.
G. Čaikauskas pabrėžia, kad betono pilkumas ar šaltumas architektų negąsdina ir jokiu būdu nesimbolizuoja atvirojo nuobodulio ar liūdesio estetikos.
„Kiekvienas menininkas, kurdamas naują projektą, visuomet siekia originalumo, ieško pačių įtaigiausių išraiškos priemonių, nori savotiškai „šūktelėti“ ir taip atkreipti į save visuomenės dėmesį. Visiems gana ilgai pasidžiaugus po sovietmečio statybų broko atsiradusia lygių, aukščiausios kokybės dangų ir paviršių realizavimo galimybe, nepranokstamas naujos kartos betonas vėl užėmė savo tvirtas pozicijas. Konceptualiai pagrįstas ir motyvuotai panaudotas šios medžiagos nuoširdus pilkumas greičiau yra ryški „emocinio antisterilumo“ apraiška“, – teigė architektas. Visgi, specialisto žodžiais, kaip ir kiekvienas gyvenimo teikiamas malonumas ar kitas geras dalykas, ši meninė priemonė turėtų būti taikoma saikingai ir pamatuotai – savo laiku ir savo vietoje.
O prisibijantiems pilkumo pašnekovas pasakoja apie pastaruoju metu plačiau imtas taikyti spalvotų paviršių betono technologijas, kurios pastatams suteikia dar daugiau meninės raiškos galimybių.
„Kiekvienam kolegai, dirbančiam su betono elementais, labai rekomenduočiau bent kartą apsilankyti gamykloje. Reikia savo akimis pamatyti, su kokia meile cechuose formuojami vadinamieji standartiniai elementai: kolonos, sijos, laiptai ar sienų plokštės. Nors technologinės linijos gerokai automatizuotos, bet prie jų triūsia nemenkas kolektyvas, prižiūrintis liejinių formas, kruopščiai tikrinantis gaminių kokybę, reikliai vertinantis paviršių būklę ir pan. Nepaisant viso įrangos progreso, man tai vis tiek priminė skulptoriaus darbą, tik kito mastelio formatu“, – prisipažino G. Čaikauskas.
VU Gyvybės mokslų centre gausu atviro betono. Tado Černiausko nuotr.
Mažiau yra daugiau
Naujausiuose architektų meniniuose sprendimuose atsispindi rafinuotesnis, vis labiau progresuojantis visuomenės skonis, tiesiogiai atitinkantis moderniai besivystančią pasaulėžiūrą ir gyvenimo sampratą. Kinta ir estetinės aplinkos vertinimo kategorijos. Atviro betono naudojimas šiomis dienomis jau nėra stulbinančio estetinio perversmo ar radikalaus pasipriešinimo saldžiam miesčioniškumui simbolis. Tai veikiau racionalaus mąstymo, minimalistinio lakoniškumo ir intelektualaus santūrumo išraiška, vėl išdidžiai deklaruojanti garsiąją Ludwigo Mieso van der Rohe frazę „Mažiau yra daugiau“, suformuluotą dar 1947 metais. Yra ir pragmatinė sprendimo pusė – išliejus konstrukciją, nebereikalinga apdaila, o tai yra tiesiog pigiau. Kita vertus, perdėm piktnaudžiaujant šia iš pirmo žvilgsnio lengvai prieinama išraiškos priemone, iškyla jos subanalinimo, pavertimo lengva saloninės mados aplikacija pavojus. Rinkoje jau siūlomos betono paviršių imituojančios sintetinės plokštės, panašios faktūros dažai, net ir realistiški fototapetai.
Gelbėja siekiant natūralumo
Marius Bliujus.
Biuro „Kubinis metras“ vienas įkūrėjų architektas Marius Bliujus teigia, kad jo biuro architektai taip pat labai mėgsta naudoti betoną savo projektuose, mat su šia medžiaga pasiekiamas natūralus vaizdas. „Manau, architektai simpatizuoja gelžbetoniui, nes jis palyginti gryna ir tikra medžiaga. Taip pat suteikia nemažai laisvės, yra plastiškas – iš betono galima padaryti praktiškai bet ką. Be to, tai puiki konstrukcija. Betonas – medžiaga, kuri vienu metu išsprendžia kelias problemas“, – sakė architektas.
Deja, biuro klientai ne visada pasiryžta naudoti šią medžiagą dėl jos aukštos kainos ir ne iki galo aiškaus rezultato.
„Pagrindinė gelžbetonio problema yra kaina, ypač kai suplanuota, kad betonas bus matomas. Betonas reikalauja geros darbų kokybės, o tai ne visada pavyksta įgyvendinti. Be abejo, yra ir tokių klientų, kuriems ši medžiaga iš principo ne prie širdies: per grubi, per pilka ar per šalta“, – teigė M. Bliujus.
„Kubinio metro“ biuro architektai dažniausiai betoną naudoja lubų apdailai, nes, anot M. Bliujaus, formuojant lubas, yra išgaunama geriausia gelžbetonio kokybė. „Betonas dažniausiai naudojamas perdangoms, stogui. Jis reikalingas kaip konstrukcinė medžiaga, formuojant lubas, o jei dar pavyksta gražiai išlieti, gali likti kaip apdailos medžiaga. Rečiau betonas panaudojamas sienoms – jį dažniau pakeičia mūras ar karkasas. Taip pat jis puikiai dera aplinkai formuoti: atraminėms sienutėms ir kitiems elementams. Sklype gali likti betoniniai takai, privažiavimai ir t. t.“, – komentavo pašnekovas.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 gruodis.
