Top Baneris

Ateities laukimo jaudulys

2019 vasario 1 d.
nepamirstos ateitys n tukaj nuotr 05Tik SA
Norbert Tukaj nuotr.
Pasidalykite straipsniu

Vilniuje, Valstybės pažinimo centre, veikiančioje parodoje „Nepamirštos ateitys“ kalbama apie praeities ateitį: ekspozicijoje vaizduojama, kokią Lietuvą matė XX amžiaus ir šiandienos vizionieriai. Kokiomis priemonėmis stengtasi pavaizduoti praeities žmonių žvilgsnį, drauge išlaikant ir ateities laukimo jaudulį? Apie tai kalbamės su „Processoffice“ architektu Roku Kilčiausku.

Tamsi, beveik juoda aplinka – siekis ištrinti bet kokias sąsajas su dabartimi. Panaikinti buvimą čia ir dabar, leisti lankytojo vaizduotei jį nu(si) kelti į skirtingus laikmečius, temas, geografijas.Rokas KILČIAUSKAS

Koks yra šios parodos tikslas?

Rokas Kilčiauskas

Architektas Rokas Kilčiauskas.
G. Bartuškos nuotr.

Tai paroda, skirta Lietuvos šimtmečio minėjimui, savotiška tapatumo inventorizacija. Norėta kalbėti apie praeitį ateities perspektyvomis: tai nėra eilinis šlovingos šalies praeities ar sopulingų tarpsnių pristatymas. Buvo ieškota pasakojimo rakurso, kuris būtų ir įdomus, ir aktualus.

Prie jos prisidėjo skirtingų kultūros sričių profesionalai. Kaip toks tarpusavio bendravimas nulėmė ekspozicijos išraišką?

Ši paroda – jau ne pirma ekspozicija, kurią kuriame šiuo būdu. Tai ypač pasiteisinantis principas, kai visų sričių kūrėjai dalyvauja nuo pat pirminės idėjos sugeneravimo iki pačios paskutinės etiketės užklijavimo. Be abejo, kiekvienas turi savo darbo barą ir už jį yra atsakingas, bet nuolatinis pasitikrinimas, aptarimas, kritikos išsakymas ar jos atrėmimas galutinį rezultatą nugludina iki tobulumo ir padaro išskirtinį.

Kokios joje vaizduojamos architektūrinės vizijos jus patį labiausiai nustebino?

Labiausiai nustebino ne architektūrinės, nes apie jas daugiau ar mažiau kaip šios srities specialistas buvau girdėjęs. Bet iš būtent šios srities tikrai išskirčiau ambicingumu spinduliavusią tarpukario Kauno miesto viziją su siūloma Soboro rekonstrukcija ir Nemuno-Dniepro kanalo viziją, turėjusią radikaliai pakeisti dabartinį Lietuvos miestovaizdį ir kraštovaizdį.

Norbert Tukaj nuotr.

Norbert Tukaj nuotr.

Paroda apibūdinama kaip „panardinanti“. Kuo ji tokia?

Nors tikriausiai daugumai lankytojų parodos pateikimo principas yra suvokiamas kaip atrakcija ar estetinis pasirinkimas, tačiau dalis vis dėlto iškoduoja tikrąjį šitokios formos pasirinkimo tikslą. Tamsi, beveik juoda aplinka – siekis ištrinti bet kokias sąsajas su dabartimi. Panaikinti buvimą čia ir dabar, leisti lankytojo vaizduotei jį nu(si) kelti į skirtingus laikmečius, temas, geografijas. Pagrindinis parodos eksponatas neturi formos, neturi fizinio kūno, tai garsas, o tiksliau – balsas (balsai), pasakojantis istoriją (istorijas). Tai labai svarbu, todėl, siekiant maksimaliai sukoncentruoti lankytojo dėmesį į pasakojimo turinį, siekiant jo įsijautimo, susigyvenimo su vizija ar jos vizionieriumi, buvo minimalizuojama įvairių išorinių dirgiklių gausa.

pastatas

Svarbiausios architektūros, interjero ir paveldo naujienos – nepraleiskite!

[mailpoet_form id="8"]

Kodėl buvo pasirinktas seanso principas?

Iš viso parodoje papasakojamos, o drauge objektiniais eksponatais papildomos 40 vizijų. Iš pradžių jų buvo bene dvigubai daugiau. Tiesiog išeksponavus tokį skaičių eksponatų ir informacijos, parodos erdvėje būtų labai sunku tikėtis, kad lankytojas, regėdamas tokią informacijos gausą, įsigilintų bent į dalį jų. Tad buvo pasirinktas seanso principas, kai informacija yra pateikiama tik tam tikram laikui.

Svarbu pažymėti, kad ši paroda nėra visiškai tapati teatro ar kino seansui, kai žiūrovas yra tik stebėtojas. Čia lankytojas turi galimybę pats rinktis, kokias vizijas jis pažiūrės, išklausys, žinodamas, kad visų nespės. Taip brėžiamas savas, individualus parodos apžiūros kelias ir Lietuvos šimto metų vizija. Tai yra dar vienas su turiniu susijęs formos pateikimo principas, formuojantis laikinumo, ypatingo trapumo ir nuolatinio vyksmo žinutę.

Norbert Tukaj nuotr.

Norbert Tukaj nuotr.

Kokia šioje parodoje yra veidrodžių svarba?

Trečiasis parodos architektūros veiksnys po tamsos ir pasakojimo yra veidrodis arba tiksliau veidrodinis stiklas, kuris ekspozicijoje turi du būvius: atspindinti arba permatoma plokštuma. Fizinė to paskirtis yra „išvesti“ į eterį arba panardinti į tamsą, viziją (pasakojimą), dėl veidrodinių atspindžių gausos dar labiau išplėsti erdvinės begalybės jausmą. Kita labiau metaforiška šios medžiagos panaudojimo paskirtis yra lankytojo atspindys. Tai yra visą seanso laiką, apžiūrėdamas, klausydamasis vizijų, lankytojas nuolatos mato savo paties atspindį plokštumose ir objektuose. Tai yra simbolinė žinutė, kad jis irgi yra arba gali būti tos vizijos (bendra)autoris, kad praeities vizionierius nebuvo kažkuo ypatingas stebuklingų galių turėjęs genijus iš pasakiškos praeities, kad tokie žmonės yra tarp mūsų, kad jie ir yra mes, kad geriausias laikas kurti yra dabar.

Per apie 45 minučių trukmės seansą naudojamos įvairios technologijos. Kuo skiriasi XX a. ir dabarties parodų architektūros specifika?

Manau, kad tai ne tik muziejų pokyčio, bet ir daugumos viešųjų erdvių pokyčio principas – erdvės tampa (to ir turėtų būti siekiama) kuriančiomis emociją. Šiandienos žmogus ieško informacinių ir juslinių patirčių samplaikos, o jei dar pridedame tempą, kuriuo šiandien įprasta viską vartoti, gauname aiškų, į patirtį orientuotą erdvės išpildymą. Pridėtinė ar virtualioji realybė, planšetės ar ekranai nėra savaime sėkmę užtikrinantys veiksniai. Technologijos yra viso labo priemonės, palengvinančios kūrėjų kelią siekiant maksimalaus potyrio rezultato, bet jokiu būdu negarantuojančios jo.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2019 sausis.


Pasidalykite straipsniu
Komentarai

Rekomenduojami video