Žmonijai visuomet rūpėjo, kaip atrodys rytojus, ką veiksime ir kokia aplinka mus sups. O jeigu rytojus prasideda šiandien? Naujausios technologijos suteikia tiek daug laisvės, kad žmonės tampa vis mažiau priklausomi nuo darbo ar poilsio vietų. Ar Lietuva jau pasirengusi futuristinei architektūrai? Atrakinti duris į ateitį ir nukeliauti į dviejų skirtingų ir savitų Lietuvos miestų – Alytaus ir Kauno – rytojų padėjo „Baltic Architects Group“ inžinierius architektas Marijus Surdokas.
Šiandien miestuose gyvena per 50 proc. pasaulio gyventojų. Skaičiuojama, kad 2050-aisiais šis rodiklis išaugs iki 75 procentų. Kaip manote, kokie iššūkiai mūsų laukia?
Marijus Surdokas.
Vienas didesnių iššūkių ateityje, manau, kils dėl klausimų, susijusių su žmonių užimtumu. Robotizuojant gamybos linijas, skaitmenizuojant procesus ir tobulėjant dirbtiniam intelektui, jau netolimoje ateityje žmonės galės atsiriboti nuo daugelio darbų, kuriuos šiuo metu dirba. Ką tuomet jie veiks? Ar atsiras naujo pobūdžio darbų? Ar žmonės savo laiką skirs kūrybai, o gal tik pramogoms? Ar žmonija sugebės atsiradusį laisvą laiką sutelkti naujoms bendroms idėjoms, kurios paskatins naują kokybišką civilizacijos proveržį? Šiandien pasakyti labai sunku, kaip tuomet keisis miestai, bet jie savo funkcija neišvengiamai bandys patenkinti kintančius civilizacijos poreikius.
Šiandienos miesto vienodumas, sterilumas padaro jį leisgyvį, sako architektai, urbanistai, miestų plėtotojai, miestą suvokiantys kaip ekosistemą, kurioje gera gyventi. Ką, Jūsų nuomone, turėtume padaryti, kad miestas taptų gyvas, o nebebūtų išdrikęs, segreguotas, neefektyvus?
Miestas yra jo gyventojai. Kaip galime pakeisti miestą, kai jo gyventojai valandų valandas sėdi automobiliuose, troleibusuose ar metro tuneliuose? Šiandien miestas kenčia, kai žmogus, keliaudamas į darbą, iššvaisto tiek daug laiko. Netolimoje ateityje skaitmenizavus darbo principus, žmogus nebeturės važiuoti per visą miestą į įmonę, kurioje dirba. Jis galės dirbti bet kurioje pasaulio įmonėje iš savo gyvenamosios vietos. Jeigu šiuo principu kol kas dirba labai nedaug žmonių, ateityje, manau, tokie darbo santykiai laipsniškai taps gyvenimo norma. Tuomet keisis ir miestai. Juos pakeis patys žmonės. Architektų ir urbanistų darbas yra stebėti laikmetį ir siūlyti sprendimus, kaip turi vykti miestų ekosistemų evoliucija.
Ar sutinkate su tuo, kad šiandienos miestų problemas sukėlė praeityje vykusi miestų industrializacija, kai gamyba būdavo atskiriama nuo gyvenamųjų zonų, kai atsirado atskiri pramonės ar miegamieji rajonai? Kaip galėtume iš to „išlipti“?
Nemanau, kad dėl tam tikrų šiandienos problemų galima kaltinti kažkuriuos praeities įvykius. Kaltinti galime tik patys save, kad per lėtai priimame sprendimus ir gana vangiai reaguojame į pokyčius. Ateityje darbo pokyčių dinamika bus dar greitesnė, todėl, kalbėdami apie miestus ir jų funkcionalumą, turime įprasti apie tai diskutuoti, suvokti esmę, rasti sprendimus ir nuolat veikti.
Alytaus herbe pavaizduota balta rožė architektus įkvėpė sukurtidarbo ir laisvalaikio, kitaip bendradarbystės, centrą. „Baltic Architects Group“ vizual.
Progresyvūs urbanistai kelia trigubą šūkį: miestus reikia naujai apgyvendinti, naujai išvystyti ir naujai apželdinti. Ką apie tai manote Jūs?
Šiandien pasaulio miestai yra labai skirtingose situacijose, turi labai skirtingų savybių ir problemų. Lietuvos miestuose nėra apželdinimo bėdų kaip daugelyje pasaulio didmiesčių, bet mes taip pat turime savo trūkumų. Vienodų sprendimo kelių nebus, nes kiekvienas miestas yra individualus organizmas – jeigu „susergama“, ir gydymas turi būti individualus. Be abejo, yra epideminių ligų, apimančių miestus ir jų grupes. Tuomet galima kalbėti apie bendrą jų gydymo planą. Labai nenorėčiau ateityje išvysti mirusių – apleistų ir žmonių paliktų – miestų. Statyti naują tvarų miestą yra greičiau ir paprasčiau nei atgaivinti senąjį, bet taip elgtis būtų klaida. Didelis iššūkis mūsų laukia ieškant sprendimų, kaip konvertuoti pramoninius miestus, kurie šiandien, išskyrus darbo vietas, beveik nepatenkina jokių kitų žmonių poreikių. Kad šie miestai netaptų vaiduokliais, turime suteikti jiems tam tikras vertybes, kad žmonės, net ir neturėdami tiesioginių sąsajų su savo darbo vietomis, juos vis tiek pasirinktų savo gyvenimui.
Kaip, Jūsų manymu, reikėtų pakeisti daugelio gatvių ir transporto infrastruktūrą, kad būtų atrastas teisingas balansas tarp mašinų, dviračių ir pėsčiųjų?
Automobilis yra individo egoizmo patenkinimo įrankis. Ateityje jis galėtų išnykti. Miestams keičiantis, turėtų būti sudaromos sąlygos veikliam žmogui kasdien judėti pėsčiomis, paspirtuku, elektriniais riedučiais, riedžiais, dviračiais ar dar nesamomis elektrinėmis modulinėmis kapsulėmis. Didesni atstumai turėtų būti įveikiami moduliniais autobusais, traukiniais ar lėktuvais.
„New Kaunas“. „Baltic Architects Group“ vizual.
Ar tiesa, kad geriausia šio amžiaus išeitis iš miestų stagnacijos – tai integruoti, mišrūs miestai, patogūs, su lengvai pasiekiamais interesų taškais, taupantys laiką ir nervus, funkcionalūs ir saugūs, bendruomeniški ir žaismingi, pagaliau, turtingi ir laimingi? Kaip to galėtume siekti ir pasiekti Lietuvoje? Ar jau esame pribrendę šiems pokyčiams?
Tikrai taip. Miestai turi suskilti į mažas ląsteles, „prikibusias“ prie vieno bendro branduolio, kurio stuburą sudarytų kultūra, menas, švietimas, sportas, savivalda ir kiti viešieji traukos objektai. Tuo tarpu mažosios miesto ląstelės turėtų visus kasdienių interesų poreikius tenkinančius objektus. Šiose ląstelėse atsirastų daugiafunkciai bendruomenių centrai su HUB tipo darbo erdvėmis, laisvalaikio užimtumo, vaikų sporto ir mokslo centrai. Šiandien mes dažnai turime spindulinę sistemą, kai miesto branduolyje grumiasi ir miesto viešosios funkcijos, ir laisvalaikio erdvės, ir darbo vietos. Gyvename miesto pakraštyje ir kasdien susispaudę keliaujame į centrą, nes šalia savo gyvenamosios vietos nepatenkiname kasdienių poreikių. Manau, kad šį procesą iš esmės gali pakeisti tik mano jau minėti nauji darbo santykiai, kai neprisirišama prie darbo vietos konkrečiame pastate miesto centre, kur yra darbovietės būstinė. Kai tokie darbo santykiai bus ne išimtis, o taisyklė, tada organiškai ir pradės kurtis miestų ląstelės bei jų struktūros. Tai galioja tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje. Ir maži žingsneliai mūsų šalyje jau žengiami – Lietuvos miestuose auga HUB darbo kultūra, atsiranda kultūringų bendruomenių gyvenamosiose teritorijose. Kol kas dažnai tai daro ne architektai ir ne politikai. Tai daro žmonės entuziastai, ieškantys geresnės gyvenimo kokybės sau ir kitiems. Kai šis procesas įgaus pagreitį, tuomet verslas įžvelgs savo interesus ir dar labiau jį paspartins.
Centras Alytuje būtų pavadintas „Baltosios rožės“ vardu. „Baltic Architects Group“ vizual.
Mūsų žiniomis, Jūsų vadovaujama architektų studija yra tarp tų futurologų, kurie drąsiai ir jau šiandien kuria ateities miesto Lietuvoje viziją. Pristatykite, prašom, svarbiausius Alytaus Baltosios rožės HUB centro ir „New Kaunas“ akcentus.
Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau drąsių, klysti nebijančių žmonių, kurie savo energija ir kuria ateities perspektyvas. Mano vadovaujama jauna nedidelė architektų grupė taip pat dalyvauja pokalbiuose apie miestų problemas, analizuoja galimas alternatyvas ir teikia savo siūlymus.
Alytaus Baltosios rožės HUB centras – mūsų sukurta idėja, kuria kryptingai turėtų judėti šis nedidelis Lietuvos miestas. Alytus turi daug erdvių ir žalumos, patogų susisiekimą dviračiais ir pėsčiomis. Anksčiau klestėję fabrikai ir gamyklos uždaryti. Jaunimas masiškai traukia ieškoti įdomesnio darbo į didesnius miestus ar bando laimę užsienyje. Kenčiantis nuo emigracijos miestas turėtų investuoti ne tik į parkus ir naujų tiltų statybą (kas šiandien vyksta), bet sukurti naujos kartos darbo sąlygas ir pritraukti nuotolinį darbą dirbančius žmones. Nors šiandien mieste klesti pesimizmas, manau, reikia labai nedaug, kad jis suklestėtų. Miesto herbe pavaizduota balta rožė mūsų architektų grupę paskatino sukurti darbo ir laisvalaikio, bendradarbystės centrą, kuriame jau netolimoje ateityje susitelktų pagrindinė darbo rinkos dalis. Jis galėtų tapti ne tik darbo, bet ir laisvalaikio traukos centru. Išraiškingi fasadai savo aptakiomis formomis ir manevringomis lamelėmis ne tik primena baltosios rožės žiedą, vizualiai skatina veržtis, judėti į priekį, bet ir saugo pastatus nuo perkaitimo, užtikrina komfortišką klimatą viduje.
„New Kaunas“ būtų įkuriamas tarp dviejų jau veikiančių hidroelektrinių. Miesto pastatų pamatai įrengiami su visiškai miesto poreikius patenkinančiu geoterminiu tinklu. O pastatų fasadai saulės ir vėjo energiją paverstų elektra. „Baltic Architects Group“ vizual.
Projekto „New Kaunas“ architektūrinė utopinė idėja liudija, kaip dabarties miestai turėtų plėstis aplink esamą struktūrą, kuriant į gamtą integruotas optimalaus dydžio miestų naujas ląsteles. „New Kaunas“ – galima ateities miesto ląstelė, kurioje gyventojai patenkina savo kasdienius poreikius be automobilių. Ši architektūros idėja yra noras parodyti galimybę, kaip plėsdamasis miestas turėtų ne griauti turimą gamtos karkasą, o jį papildyti.
Naujasis Kaunas – tai mažas miestas mieste, galintis gyvuoti kaip nepriklausoma didžiojo miesto dalis, suprojektuota Kauno marių Nemuno kilpoje. Žaluma, vanduo ir neatsiejamas nuo gamtos žmogus, išmaniai besinaudojantis gamtos privalumais. Saloje niekas neužstoja saulės šviesos. Čia dažni skersvėjai. Pastatų fasadai galėtų vėjo ir saulės energiją paversti elektra, o pamatai galėtų būti įrengti su visiškai poreikius patenkinančiu geoterminiu tinklu. Miesto mieste galima visai atsisakyti motorinio transporto. Atstumai čia nedideli, todėl puikiai galima viską pasiekti pėsčiomis. Judant patenkinami poreikiai, o judanti visuomenė – sveika ir gyvybinga.
Dažnos kelionės į miesto centrą taptų nebūtinos, nebent ten norėtųsi praleisti laisvalaikį. Tokių vietų Kaune tinklas šio didmiesčio gyventojams leistų dirbti, gyventi ir poilsiauti nepaliekant savo nuolatinės aplinkos. Tokios vietos konkuruotų tarpusavyje, žmonės galėtų jas pasirinkti pagal savo poreikius.
Dar labai svarbu, kad bet kuris augantis miestas liautųsi naikinti gamtą ir pradėtų su ja „bendrauti“. Mano manymu, panašios struktūros miestų augimą Lietuvoje galėsime išvysti per ateinantį šimtmetį. Tiesa, prieš tai turime išspręsti esamas miestų vidaus urbanistines problemas.
„New Kaunas“. „Baltic Architects Group“ vizual.
Ir pabaigoje: kokius galėtumėte paminėti pasaulio miestus, kuriuose dar neseniai utopiškais laikyti sprendimai jau tapo realybe, o šiandiena pasivijo ateitį? Kokie tai sprendimai? Ar jie Jus žavi? Ką tokio panašaus galėtume įgyvendinti ir Lietuvoje?
Žaviuosi Kopenhagos urbanistine raida. Tai nuostabus pavyzdys, kai miestas nuolat dalyvauja plačioje diskusijoje apie praeitį, dabartį ir ateitį, kuria įvairias vizijas, jas analizuoja ir priima laikmetį atitinkančius sprendimus, kurių centre pirmiausia yra žmogus. Norėčiau to palinkėti Lietuvai. Kurti mūsų ateitį yra visų mūsų pilietiškumo pareiga. Nesvarbu, kokį darbą dirbame, manau, kiekvienas turime kalbėti apie ateitį ir išsakyti savo mintis, o specialistai, dalyvaudami šiame pokalbyje, turi apibendrinti diskusiją ir priimti tinkamus sprendimus. Džiaugiuosi, kad šie procesai nors ir lėtai, bet kokybiškai jau vyksta mūsų šalyje.
„New Kaunas“. „Baltic Architects Group“ vizual.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 balandis.
