Kuriant gerovės visuomenę Vakarų valstybėse išskirtinis dėmesys skiriamas jaunosios kartos ugdymui. Siekiant visuomenės demokratėjimo, edukacinė architektūra tampa vienu svarbiausiu įrankiu. Paradoksalu, tačiau po kolonijinius procesus išgyvenanti Lietuva, deklaruodama gerovės ir demokratinės visuomenės kūrimo siekius, švietimo įstaigų architektūrai vis dar neskiria deramo dėmesio.
Šiuolaikinės edukacijos sistemos atsietos nuo šiems procesams skirtų erdvių. Šiandien mokyklos pastato kokybė dažnai apibūdinama tik atitvarų šiluminės varžos rodikliais. Mokymosi erdvių elementarioji higiena būtinas, tačiau tik pirmasis ilgo proceso žingsnis. Siekiant racionaliai ir kokybiškai įgyvendinti edukacijai skirtų erdvių transformacijas būtina išanalizuoti užsienio šalių patirtis bei identifikuoti esamą padėtį Lietuvoje.
Architektūros [pokalbių] fondo paskaitų ciklu „Švietimo architektūra“ siekiama paskatinti senųjų Vakarų demokratijų patirties studijas ir plačias skirtingų sričių specialistų diskusijas. Tikimasi, kad paskaitos pritrauks už mokymosi erdvių kūrimą ir transformacijas atsakingus architektūros, edukacijos, viešojo administravimo specialistus, o taip pat neabejingus bendruomenių atstovus.
Bendruomeninių mokyklų koncepcijos, mokymosi žaidžiant idėjos, modernizmo laikmečio mokyklų architektūros atnaujinimo problemos – tai tik kelios temos, kurias palies penkioliktojo Architektūros [pokalbių] fondo ciklo pašnekovai. Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje, rugsėjo 3–28 dienomis vyksiančiose paskaitose architektūros praktikai, teoretikai, istorikai bandys aiškintis, su kokiais iššūkiai susiduria šių dienų ugdymui skirta architektūra.
Penkios išskirtinės asmenybės – architektūros istorikas Dolfas Broekhuizenas, architektai Barbara Pampe, Markas Dudekas, Marco Di Nallo ir Maartenas Van Den Driessche yra savo sričių profesionalai, kurių kiekvienas švietimo architektūros lauką analizuoja skirtingu aspektu, edukacinės fizinės aplinkos formavimą stebi iš skirtingos perspektyvos, bet kiekvieno jų paskaita numato išplėsti mūsų suvokimo horizontus apie kintančių ugdymo nuostatų ir architektūrinės erdvės sąsajas.
Nauja ir lietuviškajam kontekstui itin aktualia tema pokalbių ciklą šį ketvirtadienį, rugsėjo 3 dieną, 20 valandą (Nacionalinėje dailės galerijoje, Konstitucijos pr. 22, Vilniuje) pradės dr. Dolfas Broekhuizenas, architektūros istorikas iš Olandijos, kuris pastarąjį dešimtmetį aktyviai tiria švietimo architektūrą Nyderlanduose. Šis mokslininkas, bendradarbiaudamas su kitais Olandijos tyrėjais, su kolegomis iš kitų šalių yra parengęs eilę publikacijų mokyklų architektūros temomis.
Savo paskaitoje Dolfas aptars Lietuvoje dar gana naują ir retą reiškinį – bendruomeninių mokyklų, ar lietuviškai vadinamų „daugiafunkcinių centrų”, koncepcijas Nyderlanduose. Tokios mokyklos vykdo ne tik ikimokyklinį ir pradinį ugdymą, bet tenkina gerokai įvairesnius poreikius: atlieka vyresnių žmonių priežiūros ir ugdymo funkcijas, teikia paramą šeimoms ar specialių poreikių turintiems bendruomenės nariams. Todėl neretai iškyla klausimas, kaip gali tinkamai suderėti tiek skirtingų funkcijų viename erdviniame darinyje. Pranešėjas, iliustruodamas konkrečiais olandiškais pavyzdžiais, pateiks išryškėjusias pagrindines bendruomeninių mokyklų projektines koncepcijas.
